Senojo Vilniaus smuklėse liejosi ir midus, ir kraujas

Senųjų Vilniaus smuklių atvaizdų beveik neišliko, gal todėl LDK laikų užeigas žodžiais mėgina piešti šiuolaikinių istorinių romanų autorės. Kartais smuklės merga tampa pagrindine veikėja, kartais smuklėje vyksta svarbūs dalykai. Senųjų laikų smuklės – spalvingos erdvės. Čia girtuokliaujama ir mušamasi, čia ore tiršta nuo keiksmažodžių, čia gyvena už pinigus parduodama meilė. O šalia sukasi smuklininkė, anuomet vadinta šinkorka. Remiantis XVI a. istoriniais šaltiniais galima atskleisti ne vieną jos gyvenimo aspektą. Svarbu tai, kad darbas smuklėje anų metų moteriai leisdavo bent kiek dalyvauti tame, ką šiais laikais vadiname visuomeniniu gyvenimu. Dauguma kitų moterų tokios galimybės neturėjo – jų socialiniai kontaktai apsiribodavo gimine ir kaimynais.

Miestuose – šinkai, užmiestyje – karčemos

Prieš gerus keturis šimtus metų smuklės funkcionavo kaip tikrų tikriausi paslaugų ir komunikacijos centrai. Čia buvo valgoma ir geriama, čia pakeleiviai galėjo tikėtis nakvynės, čia buvo keičiamasi naujausiomis žiniomis, sudaromi įvairūs sandoriai.

Vilniuje ir priemiesčiuose veikė kelių tipų įstaigos. Smuklėse, vadintose šinkais (lenk. szynk) lankytojai gaudavo maisto ir gėrimų. Daugiausia šinkų buvo šiapus miesto sienos. O priemiesčiuose, prie pagrindinių kelių, veikė karčemos (lenk. karczma). Tai didesnės įstaigos, teikusios ir nakvynės paslaugas.