Kur žmonės, ten kvapai ir garsai, meilė ir visokiausi nesusipratimai, dainos ir muštynės, barniai ir svajos apie gražesnį gyvenimą. Likimo ironija: senųjų laikų kasdienybė, bene labiausiai dominanti šiuolaikinį žmogų, išnyko kaip dūmas. Dėl rašytinių liudijimų stokos beveik nežinome kaip gyveno ir bendravo Vilniuje XIV ir XV a. gyvenę žmonės. Tiršta migla ima sklaidytis įžengus į XVI a., o persikėlus į XVII a. prieš mūsų akis jau iškyla ne vien pavieniai individai, bet ir giminės, klanai, ištisos kaimynų bendrijos.

Laiškai ir kiti istoriniai dokumentai leidžia rekonstruoti vieną XVII a. meilės istoriją.