1709 m. vasario 22-oji, reikia manyti, buvo graži žiemos diena. Antraip vargu ar nemaža vokiečių kompanija – vilniečiai ir jų svečiai iš Karaliaučiaus – būtų keliavę į Trakus. Rogėmis, su žmonomis ir dukterimis. Vienas kelionės tikslų – aplankyti stebuklingąjį Dievo motinos paveikslą, kuris ir dabar kaba Trakų Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčioje. Liuteronai, kitaip negu evangelikai reformatai, garbino Švč. Mergelę Mariją ir laikė, kad ji visuomet buvo nekalta. Šiuo aspektu jie nesiskyrė nuo katalikų.

Tąkart iškyloje į Trakus dalyvavo panelė Ona Leraitė – turtingos Vilniaus pirklių giminės atžala. Ji buvo susižadėjusi su kitu vilniečiu – karaliaus svetimšalių kariuomenės vėliavos kapitonu Samueliu de Štrunku, kuris nedviprasmiškai teigė siekęs „amžinos draugystės“. Taip anais laikais kartais vadintos vedybos. Sužinojęs, jog panelė Ona su kažkokiais atvykėliais iš Karaliaučiaus ruošiasi į Trakus, įsimylėjęs ponaitis Štrunkas, netverdamas pykčiu, pasiėmė keliasdešimt savo dalinio raitelių su šautuvais ir nujojo į Vokę.

Vilniečiai liuteronai kartu su svečiais sustabdė roges prie Vokės smuklės ir sugužėjo vidun. Nespėjo jie nusimesti kailinių ir užsisakyti pietų, kai visą jų kompaniją apsupo ginkluoti kariai.

Kapitonas Štrunkas tiksliai nežinojo, kas jo konkurentas, todėl užsipuolė Karaliaučiaus pirklį Kristupą Henriką Daurerį. Pirklys išklausė visą virtinę įžeidimų ir priekaištų:

„Kaip tu drįsti su mano dama, panele Leraite, man jau pasižadėjusia, bendrauti, vykti į iškylą ir ją atkalbinėti.“

Ponas Daueris atkirto esąs pirklys ir Prūsijos valdinys. Jis vedęs ir turįs vaikų, tad merginos jam nereikią. Įsiaudrinęs Štrunkas tvojo jam kumščiu į veidą, o kareiviams liepė nusitaikyti į pirklius. Vienas kareivis, pasak skundo autorių, tikriausiai būtų ką nors nušovęs, jei jie nebūtų jo pastūmę. Galiausiai Štrunkas liepė kareiviams atsinešti kirvius, o pirkliams – gultis ant žemės.

Išsigandusios moterys klykdamos subėgo į kamarą. Štrunkas nusekė paskui savo sužadėtinę ir „privertė, kad galutinai savo amžiną draugystę viešai pareikštų ir jam prisiektų, grasindamas Karaliaučiaus pirklius kaip avinus surištus jėga į pulką vesti“. O kad viskas atrodytų dar rimčiau, pridūrė: „Kai už pirklio išeisi, Vilniuje namus užpuolęs jį nudobsiu.“

Nukentėjusieji vėliau teismui aiškino, kad „panelė Leraitė, būdama taip persigandusi, turėjo apie savo draugystę viešai pareikšti ir žiedą nuo piršto nusiėmusi davė, prašydama jo mylistos Štrunko, kad Karaliaučiaus pirkliams duotų ramybę“. Išgavęs viešą panelės Onos pažadą tapti jo žmona, ponaitis Štrunkas pirklius paleido.