„Mes su mirtimi esame kolegės. Aš jai savo pacientus siunčiu kaip klientus. Ir aš jos labai neretai prašau: „Mirtele, dienele kokia, nors keliomis valandomis greičiau, nes jau čia nebeįmanoma visiems“. Mano pačios toks posakis: „Kartais geriausia išeitis yra mirtis. Ir ne taip retai“, – sako slaugytoja Laima Baršauskienė, 25-erius metus slauganti prie patalo prikaustytus žmones.

Centro poliklinikoje dirbanti Laima slaugos paslaugas vilniečiams teikia namuose – bendrauja ir su sergančiaisiais, ir su artimaisiais, tad puikiai mato, kaip keičiasi šeimos narių santykiai, kaip dažnai abiem pusėms sunku, kai vienas iš jų atsigula į ligos patalą.

„Jeigu mano valia būtų, tai jau šiandien eutanazija būtų įteisinta. Ir, pasiėmusi švirkštą ar ką ten, eičiau ir daryčiau. Gali žmonės labai daug pašnekėt eutanazijai prieš, kurie niekada, pvz., neslaugė savo artimojo, kuris, tarkime, miršta, mirinėja nuo plaučių edemos. Skamba visuose namuose per uždarytas duris. Ir tai niekaip nesibaigia. Arba kai tas žmogus jau byra gabalais. Kaip aš sakau, jau ten viskas, visi resursai išnaudoti, visi rezervai išsemti. Jau tas jo automobiliukas ant garų važiuoja, ten bake benzino nė lašo. Tai kokia prasmė prailginti tą kančią?“, – aiškina patyrusi slaugytoja.

Laima šiuo metu rašo knygą „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“. Paklausta, kokią žinutę būtinai norėtų perduoti visuomenei, ji nė nemirktelėjusi taria:

„Neseniai man toptelėjo galvon toks palinkėjimas. Galvoju turbūt pasirašinėti savo knygą. Linkiu lėto gyvenimo ir greitos mirties. Aš norėčiau, kad žmonės išgirstų šiuos žodžius ir suprastų, ką jie reiškia. Kad kai tu prilėtini žingsnį, tai tada nelabai smarkiai po kojom reik žiūrėti. Tu gali dairytis į paukščius. Vat į kokius gražius svyruoklius beržus. Bet jeigu tu leki, bėgi, tai paskui išeina, kaip sako, vat vėžys. Jau čia viskas į pabaigą. Rodos, nė negyvenau. Toks sakinys raktinis, jį reik išgirsti. Taip, iš tikrųjų, žmogau, tu nė negyvenai. Tau teisingai atrodo ir gyvenimas prabėgo kaip pro autobuso langą vaizdai. Tarsi nė negyvenau. O vat prabėgo tiesiog“.

„Nepaprasti žmonės“ – laida apie žmones, be kurių Lietuva būtų kitokia. Čia kalba mažai žinomi, dažnai antrame plane liekantys žmonės, kurių istorijas būtina išgirsti, nes jiems rūpi. Rūpi ne tik jų kiemas, bet ir kas yra šalia jo - kaimynai, nepažįstamieji arba tiesiog tie, kuriems sunkiau gyventi.

Ved. Edvardas Kubilius.