„Mokykla būtų puiki terpė, bet mums rūpi lentelės, o ne žmonės“, – sako po ilgos pertraukos vėl į mokyklą sugrįžusi raseiniškė mokytoja Jurga Bulotienė.

Tiesa, ji šiemet dirbti pradėjo ne valstybinėje, o nedidelėje privačioje bendruomeninėje mokykloje, kurių Lietuvoje daugėja.

Jurga pasakoja skaudžią istoriją, po kurios ėmė svarstyti, kad visu krūviu mokykloje dirbti nebegali, nes labiausiai dėl šio darbo kenčia jos pačios vaikai.

„Rytą mano vaikas pradinukas sako: „šiandien bus šventė – šoksiu. Man reikia baltų marškinių“. Sakau, bus gerai ir žali, nes šitie yra neplauti, o aš neturiu kada. Aš nubėgu į renginį po pietų suplukusi visa. Stovi mano vaiko klasė už durų dar prie aktų salės, visi balti, mano vienas žalias. Ir aš tada suvokiu, kad o kas yra svarbiau?“, – skaudų nutikimą prisimena dviejų vaikų mama.

Po ilgamečio darbo mokykloje Jurga ėmė ieškoti savęs – pradėjo tapyti ant akmenukų ir juos pardavinėti po visą pasaulį, ėmė vesti kūrybines edukacijas vaikams bei suaugusiesiems.

Prasidėjus pandemijai, Jurga pradėjo gaminti maistą namuose ir jį išvežioti klientams, bet, kaip pati sako, vyras uždraudė tęsti šį verslą, nes jis – nuostolingas.

Vis dėlto Jurga sako šiandien esanti labai laiminga, nes pavyko sukurti gražią šeimą. Šį rudenį su vyru Vytautu, kuris taip pat mokytojas, švęs 17 metų santuokos sukaktį.

„Mes vienas kitą pamatėme ir po trijų savaičių nutarėm ženytis. Alų gėrėm bare ir nusprendėm, kad jam 33, man 29, nėr kur trauktis. Neslėpsiu šito dalyko. Mane vadino senmerge, nes aš vėlai ištekėjau“, – juokiasi Jurga.

„Nepaprasti žmonės“ – laida apie žmones, be kurių Lietuva būtų kitokia. Čia kalba mažai žinomi, dažnai antrame plane liekantys žmonės, kurių istorijas būtina išgirsti, nes jiems rūpi. Rūpi ne tik jų kiemas, bet ir kas yra šalia jo – kaimynai, nepažįstamieji arba tiesiog tie, kuriems sunkiau gyventi.

Ved. Edvardas Kubilius.