24-erius metus žmonių gyvybes gelbstintis ugniagesys gelbėtojas Artūras Petrovas sako jau matęs viską, bet, pasak jo, nė vienas ugniagesys niekada neišmoks tinkamai reaguoti, kai jis artimųjų akivaizdoje iš vandens ištraukia nuskendusį žmogų.

„Mūsų didžiausias stresas yra ne surasti žmogų, o jį ištraukti. Kai tu randi tą žmogų, tau palengvėjimas – tfu, radau. Bet tu žinai, kad krante stovi, pvz., tėvas, du vaikai ir laukia savo mamos. Tu žinai, kad dabar vat nuplukdysi ir norisi iškart bėgti. Ašaros, isterijos… Suprantat, per tą nė vienas ugniagesys niekada neperlips“, – pasakoja Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos pamainos vadas Artūras Petrovas.

Patyręs ugniagesys gelbėtojas prisipažįsta – jam didžiulį nerimą kelia norintys nusižudyti žmonės, kurie šoka nuo Kauno tiltų. Juos tenka gelbėti iš upių arba, jei pasiseka, dar sugriebti nenušokus. Tokių atvejų, pasak Artūro, du ar trys per mėnesį.

„Vis dėlto čia yra labai jautrus dalykas. Labai didelė dalis jaunimo, pvz., 15, 16, 17 metų nuo tiltų šoka. Nelaiminga meilė, negali susirasti darbo… Nuo tilto – bach. Ir tokių labai daug“, – skaudžią realybę įvardija Artūras.

Skenduoliai, žuvusieji avarijose ar gaisruose – tai tik dalis ugniagesių gelbėtojų kasdienybės. Pasak Artūro, pasitaiko ir neįprastų situacijų, kuriose tenka šiek tiek apsimesti, kad viską žinai.

„4-erių metukų vaikas įkišo pirštą į kokią nors ten taburetės skylę ir vaikšto su ta taburete. Mama šoke, pirštas didžiulis. Ką daryti? Mokslo, kaip ištraukti tą pirštą iš taburetės, nėra… Ir suprantat, tu negali jai pasakyti: „Oi, čia viskas, tuoj pradėsime kapoti kirviu taburetę. Galbūt pavyks išsaugoti jūsų vaiko pirštą”. Tu turi apsimesti, kad tik tuo ir užsiimi – tik ir trauki pirštus iš taburetės“, – aiškina gelbėtojas.

Čia pat patyręs ugniagesys pabrėžia, kad žmogaus gyvybė kaip tik labai netrapi. Jo karjeroje yra pasitaikę atvejų, kai jau iš pirmo žvilgsnio miręs žmogus nubunda, atsistoja ir nueina.

„Gaisras, ištrauki iš ugnies, pasižiūri – negyvas. Jį padedi į šoną, nes kojytės jau sudegusios, rankytės apdegusios smarkiai. Tu paskui ten gesinimo darbus baigei, ateini. Kur tas? Jau medikai atvažiuoja. Kur tas pas jumis guli? Na va, čia, už kampo. O jo nėra. Galvoji, jopapa, kur jisai? Pagulėjo gryname ore, šalta, atsigavo ir nuėjo. Tai vat apie gyvybės trapumą“, – sako Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 5-osios komandos pamainos vadas Artūras Petrovas.

„Nepaprasti žmonės“ – laida apie žmones, be kurių Lietuva būtų kitokia. Čia kalba mažai žinomi, dažnai antrame plane liekantys žmonės, kurių istorijas būtina išgirsti, nes jiems rūpi. Rūpi ne tik jų kiemas, bet ir kas yra šalia jo – kaimynai, nepažįstamieji arba tiesiog tie, kuriems sunkiau gyventi.

Ved. Edvardas Kubilius.