Baimė yra natūrali emocija ir gyvybiškai svarbi reakcija. Patekę į pavojų ją išgyvename visi, bet kai pasijuntame saugūs paprastai ji išnyksta. Tačiau baimė taip pat gali būti tokia stipri ir pastovi, kad sutrikdo žmogaus gyvenimą ir užkerta kelią užsiimti tuo, kuo jis nori užsiimti. Ir tai yra fobija – labai intensyvi, nepaliaujama ir nepagrįsta baimė kažko, kas realybėje kelia mažai arba visai nekelia pavojaus. Galima sakyti, kad fobija yra baimė, kuri sutrikdo žmogaus gyvenimą. Pavyzdžiui, beveik visi bijo būti sužaloti fiziškai, tačiau labai retas kuris dėl šios baimės kardinaliai pakeis savo gyvenimą – visiškai neišeis iš namų.

Sutrikdymo stiprumas ir yra pagrindinis veiksnys, skiriantis baimę nuo fobijos, tačiau ją sukėlusios priežastys skirtingiems žmonėms yra labai skirtingos. Svarbu pažymėti, kad fobijos nėra vien genų ar tėvų auklėjimo rezultatas. Kai kuriems žmonėms tenka išgyventi stiprius trauminius įvykius – sudėtingus sužalojimus, ilgalaikes patyčias, seksualinę prievartą, mirties ar žiauraus elgesio liudijimą – ir ta patirtis išprovokuoja nerimą arba jį sustiprina.

Baimės, kaip ir streso, nedideliais kiekiais gyvenime reikia. Ji mus sumobilizuoja, verčia būti atsargiems. Svarbu pirmiausia pačiam žmogui suprasti, atpažinti savo elgesio modelius, atpažinti savo saugumo siekiančius elgesius, ką jisai daro arba ko nedaro, kad kuo labiau išvengti tų nemalonių, diskomfortą keliančių situacijų. Daugelis psichologų yra įsitikinę, jog fobija balansuoja ties normalios psichikos ir patologijos riba. Pasitaiko nemažai atvejų, kai šioji neaiški riba išnyksta. Tada žmogaus gyvenimas tampa tikru košmaru.