Ar kada susimąstėte, kad visi iki šiol mokame kalbą be žodžių, atsiradusią dar tada, kai žmonija nemokėjo šnekėti. Tai – ir kviečiantis rankos mostas, ir sutinkantis arba prieštaraujantis galvos mostelėjimas. Tokių begarsių ženklų pilna mūsų aplinka. Nuo seniausių laikų jie padėdavo perduoti žinias, kai balsas buvo bejėgis, o atstumas – per didelis žirgui ar žmogui.

Pasakosime apie žinias perduodavusius laužus, signalizuojančius švyturius, sparnais mojančius semaforus ir net malūno sparnus! O kiek galima sužinoti vien pažvelgus į laivų vėliavėlių virtines – paaiškėja, ar laive yra gydytojas, o gal aplink dirba narai? Tiesa, ištobulėjus skaitmeniniams ryšiams, dangų raižant palydovams, tai gali atrodyti sena ir atgyvenę, bet niekas nesame apsaugoti nuo kraštutinių situacijų, kai laužas ir jo dūmai atrodo daug patikimiau, nei mobilusis ryšys.