Žmogaus plaukai, jo šukuosena tarytum aureolė apgaubia galvą ir tampa natūralia labiausiai matoma figūros detale, kartais lyginama su karūna. Tai suprato ir pirmykštės gentys, ir senosios civilizacijos. Senovės egiptiečiai natūralius plaukus skusdavo, o galvas prisidengdavo perukais, pagamintais iš natūralių plaukų, gyvūnų šerių, kailio ar audinių. Nuo seno diduomenę nuo prastuomenės taip pat skyrė perukas. Prastuomenė galvas prisidengdavo tiesiog kepurėmis ar skaromis, tuo tarpu aukštuomenė – perukais.

Baroko laikotarpiu perukai tapo galingais statiniais su juose gyvenančiais parazitais ir net žiurkėmis.

Vienplaukiai žmonės viešai pradėjo rodytis tik XX amžiuje. Tada ir atsirado posakis, kad „kuo laikai geresni, tuo plaukai – trumpesni“.