Šį vakarą tęsime pasakojimą apie slėptuves ir bunkerius, skirtus ne tik žmonėms slėptis. Nemenčinės miškuose, po storu betonu ir žemėmis, veikė įslaptintas ryšių mazgas, kuris, sunaikinus galimybę komunikuoti iš Vilniaus, būtų perėmęs šią funkciją. Visi ryšių mazgo darbuotojai buvo apgyvendinti specialiai įkurtame kaimelyje, o jis įvardintas už dviejų kilometrų esančio kaimo vardu – Kreivalaužiai. Dar viena paslaptis – prie Asvejos ežero įkurdinta energetikų poilsiavietė, kurios tikroji paskirtis – slėptuvė, iš kurios, avarijos atveju, būtų valdoma visa šalies energetinė sistema. Iki neseno meto ji dar veikė, o šiandien stebina puikiai prižiūrima technika ir infrastruktūra – siurbliais, oro filtrais ir t.t. Tik pati valdymo jungtis yra užblokuota. Nesiimsime spręsti – technologijos paseno ar poreikio nebėra, bet pakviesime jus į žavingą poilsinę, kuri tebuvo priedanga karo objektui.

Atrodo banalu kalbėti apie valstybės herbą, kuriuo legaliai didžiuojamės jau daugiau kaip 30 metų. Tačiau herbo tyrinėtojo, istoriko Juozo Galkaus, ir herbo kūrėjo, heraldiko Arvydo Každailio, nutarėme paklausti kodėl mūsų Vytis būtent toks. Paaiškėjo, kad pradžioje raitelis ant žirgo buvo tik valdovo ženklas, herbu jis tapo tik patalpintas į heraldinį skydą XV amžiuje. Pasirodo, kad istorinis Vytis – vienas seniausių iki šiol galiojančių heraldinių simbolių Europoje, o herbus vardais vadina tik lenkai – jų herbynas „lelivų“ ir „pogonių“ pilnas. Kiti taip ir sako – tokios ir tokios šalies herbas. Mums buvo įtikinamai pagrįsta kodėl mūsų Vytis būtent toks, kiek garsių autorių jį kūrė ir bandė įtvirtinti, kodėl yra manančių, kad mėlyna spalva herbe nedera ir kodėl žirgo uodega užversta į viršų. Išsiaiškinome net ką specialistai mano apie Vytį – moterį (tokių mėginimų interpretuoti herbą jau buvo) ir kodėl baltarusiai pretenduoja į lietuvišką Vytį.

Kymucha – taip ją vadino kolegos, žurnalistai, bičiuliai. Švelniai ir linksmai, bet sykiu ir pagarbiai. Aktorė ir režisierė Kazimiera Kymantaitė – viena ryškiausių žvaigždžių teatro padangėje. Pradėjusi vaidinti prieškariu Kaune pas Oleką-Žilinską, ji mokslų taip ir nebaigė – sutrukdė karas, vėliau – šeima. Lituanistės diplomą ji įgijo jau būdama dviejų dukterų mama. Bet ne diplomais ir mokslo cenzu jos talentas buvo pažymėtas. Ji mylėjo žmones, juos jautė, suprato, o jie atsidėkodavo sklidinomis salėmis griaudinčiomis juoku ir aplodismentais. Ar buvo Kazimiera lengvo būdo? Ne. Lengvo likimo – irgi ne. Ji buvo sudėtinga, intuityvi, giliai mąstanti, bet – „nesunki“ ir... labai artistiška. Pirmiausiai – scenoje, bet ir gyvenime.

Ved. Saulius Pilinkus.