Retai girdimas, bet muzikų gerbiamas: litvakas Josefas Achronas ir jį išgarsinusi „Žydiškoji melodija“

Jau ne kartą esame pasakoję apie garsius litvakus, kilusius iš įvairiausių mūsų šalies vietų. Jozefas Achronas – pavardė, kuri plačiajai auditorijai gal ir ne kažin ką reiškia, tačiau muzikams ji žinoma puikiai. Tai smuikininkas ir kompozitorius, gimęs ir savo ankstyvąją vaikystę praleidęs Lazdijuose. Visam pasauliui ryškiausias Jozefo kūrinys – „Žydiškoji melodija“, ypač išgarsinta smuikininko Jašos Heifeco. Jozefas gimė labai muzikalioje šeimoje, o jo tėtis buvo laikomas vienu gražiausio balso kantoriumi. Netrukus šeima pasitraukė į carinės Rusijos sostinę Sankt Peterburgą, kur Jozefas mokėsi pas geriausius to meto pedagogus. Jo, kaip ir visų bendraamžių, neaplenkė to laikmečio negandos – Pirmasis pasaulinis karas, Spalio perversmas. Pasitraukęs į JAV jis gyveno gana skurdžiai ir nerado reikiamos terpės talentui skleistis, mat tuo metu JAV buvo „pilnos genijų iš Rusijos“.

Ką byloja šukuosena? Plaukų kalba – nuo Gibsono moterų „bandelių“ iki naujai prisikėlusio „mullet“

Žmogaus plaukai, jo šukuosena tarytum aureolė apgaubia galvą ir tampa natūralia, labiausiai matoma figūros detale, kartais lyginama su karūna. Tai suprato ir pirmykštės gentys, ir senosios civilizacijos. Senovės egiptiečiai natūralius plaukus skusdavo, o galvas prisidengdavo perukais, pagamintais iš natūralių plaukų, gyvūnų šerių, kailio ar audinių. Nuo seno diduomenę nuo prastuomenės taip pat skyrė perukas. Prastuomenė galvas prisidengdavo tiesiog kepurėmis ar skaromis, tuo tarpu aukštuomenė – perukais. Baroko laikotarpiu perukai tapo galingais statiniais su juose gyvenančiais parazitais ir net žiurkėmis. Vienplaukiai žmonės viešai pradėjo rodytis tik XX amžiuje. Tada ir atsirado posakis, kad „kuo laikai geresni, tuo plaukai – trumpesni“.

Hipių judėjimas Kaune: maištas prieš cenzūrą bei muzikantų suvienodinimą sovietinėje estradoje

Šiandien jaunajai kartai jau mažai ką besako tokie reiškiniai, atsiradę Kaune 7-ajame dešimtmetyje, kaip roko grupės „Raganiai“, „Kertukai“ ar Modrio Tenisono pantomimos teatras. O tai buvo išskirtiniai sovietinio Kauno veidą formuojantys reiškiniai: labai ryškus laisvės potėpis, neįtikėtino vakarietiškumo apraiškos, tarytum langas, atvertas gaiviam vėjo gūsiui. Kodėl išnyko roko kultūra ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje, kodėl buvo sunaikintas pantomimos teatras ir kuo čia dėtas Romo Kalantos gyvasis fakelas? Kodėl estai ir latviai roko kultūrą išsaugojo iki mūsų dienų, o Lietuvoje ji buvo pakeista „valdiška estrada“ arba „broliukų ir sesučių“ vestuviniu lietuvišku popsu? Istorija panaši kaip ir su Dainų šventėmis, kai Lietuvoje dėl sukilimų jos pradėtos švęsti pusę šimto metų vėliau, nei, pavyzdžiui, Estijoje.

Istorinė publicistika. Ved. Saulius Pilinkus.