Šešioliktąją žygio dieną „Draugystė veža“ iniciatyvos „Mums pakeliui“ žygeiviai atsisveikina su svetingu Prienų kraštu, pasiklauso ekskursijos gidės Prienų krašto muziejaus direktorės pavaduotojos Ernestos Juodsnukytės pasakojimo apie didingą šio miesto istoriją ir čia gimusius įžymius žmones, pasigėri vaizdingomis Nemuno kilpomis ir iškeliauja į Punią, priklausančią jau Alytaus rajono savivaldybei. Pakeliui dar užsuka į gražųjį Birštono kurortą.

Žygeivių laukia 25,6 km kelio vaizdingomis Dzūkijos apylinkėmis. Saulė kepina šiek tiek mažiau, dangumi plaukia vienas kitas debesėlis, o gaivinantys lengvo vėjo gūsiai padeda pamąstyti apie šešioliktąją Piligrimų kodekso tezę: „Tu turi įsipareigojimą po savęs nepalikti nieko“. „Kodėl man artima „Draugystė veža“? Todėl, kad mus visus sujungia savo idėjom, mintimis ir ryžtu“, – sako žygeivis Simonas Kriaučiūnas, kuriam su šia kompanija pakeliui jau ne vienerius metus.

Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi. Žinome, bet ar visada laikomės šios taisyklės? Jei padarai kažkokį negražų darbą, „kvapas“ juntamas dar labai ilgai. Todėl turėtų būti siekiamybė po savęs palikti tik gražius dalykus. Puiki proga pasikalbėti apie neatsakingą elgesį kelyje, gamtoje ir gyvenime bei prasmingus „pėdsakus“.

Šiandien prie žygeivių prisijungęs Viktor Topol, keturiskart Pasaulio lengvojo kultūrizmo čempionas neįgaliųjų kategorijoje, sako, kad šios dienos kelias įkvėpė jį ryžtis ir visam „Camino Lituano“ keliui, tad kitą vasarą stipruolis pasiryžęs nukeliauti ir visus 500 kilometrų: „Manau, kad kelyje, nors ir nieko ten nelieka, kai tu grįžti namo, bet tas kelias tavo viduje vis tiek lieka“.

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pietvakarių centro žmonės ir jų vadovė Jolanta Kručkauskaitė kaip niekas kitas moka papasakoti apie jausmus ir potyrius, kuriuos suteikia kelias. „Mes matome per pojūčius, per kvapus, per garsus. Paukščių čiulbėjimas, kažkoks pravažiuojančio transporto garsas, šalia einančių, lenkiančių pakeleivių šlepsėjimas“, - įspūdžius pasakoja Povilas Krapikas. O LASS Kauno filialo pirmininkė Roma Girnienė jautriai dalinasi Vytauto Mačernio eilėraščiu: „Gyvenimas – tai geidžiamas apsigavimas!/ O kaip norėčiau padaryti jį bekraštį/ Ir juo keliauti kaip amžinasis piligrimas,/ Ir niekad niekur kelio pabaigos nerasti!“

Punioje, prie Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios, žygeivius pasitiko Alytaus rajono mero pavaduotoja Dalia Kitavičienė, Punios seniūnas Gintautas Laukaitis ir kaimo visuomeninės organizacijos „Punios ainiai“ pirmininkė Laima Žūsinienė. Griežiant kaimo ansambliukui žygeiviai skuba pasivaišinti agurkais su šviežiu medumi. Šeimininkai ne tik papasakojo įspūdingą Punios istoriją, menančią kunigaikščio Vytauto laikus, bet ir pažadėjo gerą orą ir vietos žmonių svetingumą.

Tuo netrukus žygeiviams pavyko ir įsitikinti. Sodybos „Ymilsa“ šeimininkai Emilis Selimavičius, jo mama Rožytė Selimavičienė ir sūnus Povilas Selimavičius pakvietė keliautojus pasivaišinti gardžia totoriška vakariene. Rankų darbo koldūnai buvo nepaprastai gardūs, o pagal vietines totorių tradicijas juos būtina valgyti su krienais. O tokio skonio šimtalapį vargu ar pavyktų surasti kitame Lietuvos kampelyje.

Kviečiame šio etapo žygeivių įspūdžius, ar pavyko įvykdyti įsipareigojimą po savęs kelyje nepalikti nieko, pažiūrėti šešioliktosios dienos reportaže.