Kelionės vidurys, tad labai natūralu, kad „Draugystė veža“ iniciatyvos „Mums pakeliui“ žygeiviai jaučiasi pavargę nuo alinančio karščio ir įveiktų kilometrų. „Tu turi teisę kentėti, bet neprivalai“, - sako vienuoliktasis Piligrimų kodekso punktas, tad labai gera proga pamąstyti, kam reikalinga kančia ir ko ji išmoko. Nuo Panevėžiuko iki Biliūnų - 20,1 kilometro, oras vis labiau įkaista, o žygiuoti darosi vis sunkiau.

Sakoma, kad „kenčiančiam - dangus“. Tačiau tik mes patys galime pasirinkti, kaip gyventi. Kiekvienas gyvenime patiria įvairių išbandymų, tačiau tik nuo mūsų priklauso, ar smigsime kartu su jais nosimi į žemę ar „katapultuosimės“. Juk tai, „kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“.

„Kančia arba diskomfortas, manau, gyvenime labai reikalingi, nes tai siejasi su asmenybės gebėjimu prisitaikyti. Susidorodami su kančia, įveikdami iššūkius, didiname savo galimybes“, - kalbėjo šios dienos kelionės svečias sporto medicinos gydytojas Gediminas Tankevičius. Karatė sporto meistras pasakojo, kad ši diena su „Mums pakeliui“ komanda jam buvo ypatinga, o bendravimas su žygeiviais padėjo atrasti atsakymus į jam svarbius klausimus. Ir bendražygiai buvo jam dėkingi už vakare parodytus atsipalaiduoti padedančius kvėpavimo pratimus, pasakojimą apie sporto pasaulio iššūkius.

Stiprybės keliautojai semiasi iš sutiktų žmonių, nes „Camino Lituano“ kelyje jie itin dosniai dalinasi ne tik vandeniu ir duona, bet ir širdžių šiluma. Iš Kėdainių rajono atvykus į Panevėžiuką, žygeivius pasitiko Kauno rajono bendruomeninių organizacijų sąjungos pirmininkė Eglė Juozapavičienė ir Panevėžiuko Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčios klebonas Žilvinas Zinkevičius. „Galiu pasakyti, kad svarbiausia yra bendrystė ir svarbiausia yra ne dydis, bet tai, kas ką daro. Tiek didelis, tiek mažas, ar Panevėžys, ar Panevėžiukas - tai yra mūsų žmonės, mūsų Lietuva“, - kalbėjo sąjungos pirmininkė E. Juozapavičienė.

Šiandien kartu su žygeiviais ėjo ir Socialinės globos centro „Vija“ komanda. „Vijos“ direktoriaus pavaduotoja Ernesta Petruškevičienė sakė tikinti, kad žmonės, kurie šiandien vis dar gyvena globos namuose, vieną dieną taps mūsų visų kaimynais, gyvens savarankiškai grupinio gyvenimo namuose. „Todėl labai svarbu laužyti stereotipus, keisti žmonių įsivaizdavimą, kad tai labai baisu. Kol nepažįstame, nežinome, tol ir baiminamės. Mums svarbu skleisti tą žinią“, - kalbėjo E. Petruškevičienė. O Savarankiško gyvenimo namų "Būkime drauge" gyventojai ir jų globėja Snieguolė Butrimavičienė labai šiltai dalinosi savo įspūdžiais, juk kelionėje buvo tikrai nešalta.

Pakeliui žygeiviai užsuko į Babtyno dvarą, kurio šeimininkas Mindaugas Šventoraitis mielai priima ir bendrauja su piligrimais. „Ne man reikalingas dvaras, o aš jam“, - pasakojo dvaro šeimininkas. Dar šešioliktą amžių menantį Babtyno dvarą per porą dešimtmečių M. Šventoraitis pavertė meno ir kultūros traukos centru, kuriame vyksta įvairios parodos, koncertai ir plenerai.

Tradicinių amatų centre, kur eksponuojama įspūdinga etninės kultūros ir techninio paveldo kolekcija, keliautojus pasitiko skraidyklių sporto entuziastas, konstruktorius Juozapas Liekis. Žygeiviams buvo labai gaila, kad neturėjo daugiau laiko viską detaliai apžiūrėti, todėl pasižadėjo dar sugrįžti į šią įspūdingą vietą.

Su keliautojais susipažino ir šiltai pabendravo Kauno rajono savivaldybės mero pavaduotojas Paulius Visockas ir Kauno rajono turizmo ir verslo centro vadovė Raminta Popovienė. „Pašnekesiai apie išbandymus, draugystę, naujų patirčių naudą gyvenime - apjungė bendriems tikslams ir projektams“, - susitikimo įspūdžiais socialiniame tinkle jau pasidalino R. Popovienė.

„Tokie projektai, kaip šis, kai galime pabūti kartu, kai truputį pavargstame, atsiribojame nuo savo kasdieninių veiklų, darbų, mums leidžia pajausti kito žmogaus dvasią, išgirsti jį, tapti draugu ir atsiverti“, - emocijomis dalinosi Kauno rajono vicemeras Paulius Visockas.

Ar „Mums pakeliui“ žygeiviai tikrai patyrė kančių, o gal visgi ne? Šio etapo kelionės įspūdžius pažiūrėkite vienuoliktosios dienos reportaže.