Nors kai kurie žmonės įsivaizduoja, kad kažkas gali perskaityti jų mintis, deja, taip nėra. Reikia prašyti – vandens, pagalbos, patarimo, paguodos. Tik paprašius būsi išgirstas. Tai šios dienos Piligrimų kodekso sentencija. Ko prireiks „Draugystė veža“ iniciatyvos „Mums pakeliui“ žygeiviams aštuonioliktąją žygio dieną: vandens, pagalbos, patarimo ar paguodos?

Laukia 19,7 kilometro kelio nuo Alytaus miesto sodo iki Miroslavo. Bet iškeliauti niekas neskuba. Žygeivius į pasimatymą Alytaus miesto sode prie gražaus čiurlenančio fontano pakvietė Alytaus miesto administracijos direktoriaus pavaduotojas Giedrius Griškevičius, Alytaus miesto socialinių paslaugų centro vadovė Eglė Teresevičienė, centro darbuotojai ir lankytojai. Keliautojai galėjo pasižiūrėti ir pačiupinėti labai gražią ir spalvingą Neįgaliųjų dienos centro lankytojų, turinčių intelekto sutrikimų, keramikos parodą. O taip pat susikurti savo arbatos rinkinį iš centro lankytojų surinktų pačių įvairiausių vaistinių augalų.

Prie žygeivių Alytaus miesto sode prisijungė automobilių sporto lenktynininkas Vaidotas Žala ir komunikacijos specialistė Daiva Ulbinaitė. Jie suspėjo kartu su kitais prieš iškeliaudami susipinti po draugystės apyrankę. Svečiai ir žygeiviai susipažino su Alytaus apskrities ligonių, susijusių su organų persodinimu, visuomeninės organizacijos „Dalia“ žmonėmis. O taip pat spėjo pabendrauti ir su Alytaus autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ žmonėmis.

„Dalios“ atstovė Laima Kuckailienė su sūneliu Nojumi pasidalino unikalia ir labai jautria istorija. Laima laukėsi sūnaus, išnešiojo ir pagimdė sveiką berniuką jau turėdama transplantuotą inkstą ir sirgdama diabetu. Medikai jos istoriją lygina su stebuklu. O Nojus, paprašytas atskleisti savo svajonę, atsako labai rimtai: „Noriu, kad nebūtų tokių ligų, kurias teko patirti jo mamai“.

Automobilių sporto lenktynininkui Vaidotui Žalai pirmą kartą teko išbandyti kitokią transporto priemonę nei jis yra įpratęs vairuoti. „Man patinka viskas, su kuo galima važiuoti, viskas, kas turi ratus, bet čia specifika tokia sudėtinga. Kiekvienas akmenukas, kurį einant praeitum, jisai čia jau gali užkliūti. Pats vairavimas toks, reikia priprasti. Tas vežimėlis labai lengvai virsta atgal. Aš tik 10 minučių pasukau, o jeigu reikėtų kiekvieną dieną sukti kilometrus, tai būtų iššūkis“, – pripažįsta lenktynininkas.

Komunikacijos specialistė Daiva Ulbinaitė, paklausta, ar jai bus lengva prašyti, atsakė: „Bus įdomu pamatyti, jeigu prireiks kelyje iš tikrųjų kažkur užsukti ir paprašyti to vandens, kokios bus žmonių reakcijos. Esu tikra, kad kam negaila vandens, tam ir širdies negaila“.

Šios dienos žygis baigėsi Miroslave, parapijos namuose. Parapijos klebonas Miroslavas Dovda šmaikštavo, kad jo vardas ir kaimo pavadinimas rodo, kad svečiuojamės jo privačioje valdoje. Dvasininkas labai išsamiai paaiškino, kuo skiriasi piligrimai ir paprasti turistai, žingsniuojantys „Camino Lituano“ keliu. Pasak klebono, neužtenka turėti piligrimo pasą, kad galėtum vadintis piligrimu.

Po vakarienės žygeiviai sulaukė dar vienos staigmenos iš „Camino Lituano“ savanorio Evaldo Karaliaus, kuris pakvietė savo draugą, šiaurietiško ėjimo trenerį Arūną Milkų, „Leki“ atstovą, kuris ne tik pamokė taisyklingai vaikščioti, bet ir padovanojo 4 poras lazdų žygeiviams, kurie jau baigia nužygiuoti visus 500 kilometrų.

Kviečiame šio etapo žygeivių įspūdžius apie davimo ir tik po to – gavimo – malonumą pažiūrėti aštuonioliktosios dienos reportaže.