Nuo 2006 m. „Misija Sibiras“ suorganizavo 18 ekspedicijų, kuriose dalyvavo daugiau nei 200 žmonių. Per šį laiką ekspedicijų dalyviai aplankė ir sutvarkė daugiau nei 170 tremtinių bei politinių kalinių kapinių Rusijos Federacijoje, Kazachstane bei Tadžikistane. Tačiau šįmet dedamas taškas. Apie tai, ar projektą verta tęsti, organizatorius susimąstyti paskatino pasaulinė pandemija ir Rusijos nedraugiškumas.

Pasklidus žiniai apie tai, kad projektas uždaromas, Aistė vis sulaukia klausimo: o kas gi dabar sutvarkys tremtinių kapus? Ji sako, kad svarbiausia šio projekto užduotis vis dėlto buvo ne kapinių tvarkymas, o pilietiškumo skatinimas. Per penkiolika projekto metų ekspedicijos dalyviai sutiko šimtus tremtinių ir jų palikuonių. Tai buvo gyvas prisilietimas prie mūsų šalies istorijos, keitęs ir tvarkyti kapinių atvykusius jaunus žmones, ir tuos, kurie jų laukė Sibire, Kazachstane ar Tadžikistane.

Aistė mano, kad pati didžiausia projekto vertė sukuriama tada, kai lietuvis iš vieno pasaulio krašto, sutinka lietuvį iš kito pasaulio krašto, ir jie abu vienas kito klausosi, mokosi, ieško bendrų temų pokalbiui – juk pilietiškumas ir yra tiesiog šiltas požiūris į kitą lietuvį ir į savo šalį. „Misijos Sibiras“ nebebus, tačiau prie projekto dirbusių žmonių noras puoselėti lietuvybę nuo to nė kiek nesumenko – jie toliau darys tą patį, tik pasitelkdami kitas iniciatyvas ir stengdamiesi dar daugiau dėmesio skirti pasaulio lietuviams