Daugiau nei dešimt metų Turkijoje, Antalijos regione gyvenanti Elena Malašauskaitė – viena aktyviausių lietuvių bendruomenės narių. Gimtąjį Vilnių be proto mylinti moteris atvirai sako: niekada nebūtų pasirinkusi išvykti, jeigu ne čia sutiktas vyras. Net ir po vestuvių Elena stengėsi padaryti viską, kad galėtų grįžti į tėvynę, vis tik likimas susidėliojo ne pagal jos norus.

Persikėlusi gyventi į Turkiją Elena savo vyrui iškėlė vienintelę salygą: šeima turėjo įsikurti tokioje vietoje, kur gyventų daug užsieniečių ir nebūtų radikaliai musulmoniškų kaimynų. Ji atvirai sako bijojusi pasmerkimo, kad atrodo kitaip, nei vietinės moterys. Taip ši šeima atsidūrė lietuvių pamėgtame Alanijos kurorte. Moteris atvirai sako, kad noras jungtis prie lietuvių bendruomenės atsirado ne iš karto. Pirmuosius keletą metų ji stipriai domėjosi vietine kultūra, stengėsi pažinti turkų papročius ir gyvenimo būdą. O tada, kažkas atsitiko ir ji pajautė didžiulį lietuvybės trūkumą. Norėjosi surasti mūsų kalba kalbančių draugų. Elena yra sau prisiekusi, kad Turkijoje gimusios ir augančios jos dukrytės – privalo mokėti lietuvių kalbą ir kuo daugiau žinoti apie savo mamos bei senelių šaknis. Tai, anot jos, viena svarbiausių užduočių vaikų auklėjime. Be to, kad aktyviai dalyvauja lietuvių bendruomenės šventėse ir renginiuose, Elena su kitomis aktyviomis tautietėmis kuruoja Antalijos regiono lietuvių mokyklėlę „Vaivorykštė“.