Pradėjęs kaip juvelyras, Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje, vėliau palinko į tapybą ir medalių kūrimą. O poezija lydi jau nuo paskutinių mokyklos klasių. Šiandien visos šios sritys susipina, pasak menininko – “kai atsibosta tapyti – rašai eilėraštį arba lieji emalį.”

„Čia yra panelė Mona, tarsi Mona Liza, o ir žemaitiškai – mona...Kieno esi? – mona. Jei ji supyksta – Monsevičienė,“ - menininikas supažindina su šeiminykščiais.

„Pirma buvo senbernio godos, jos krovėsi, krovėsi ant galvelės, kolei virto į tikrą Babelio bokštą“ arba „Yra Šekspyras ir nėra jam pabaigos“, Latakas skaito užrašus ant savo darbų. „O žiūrėk, tėti, Dievo nėra namuose. – Kodėl, Adomai? – Mašinos taigi nėr prie bažnyčios, išvažiavęs…

Gvidas Latakas yra išleidęs dvi poezijos knygas, kuriose daug senoviškų, retų žodžių, neįprastų posakių: „O, žiūrėk, pentinus apsikakojo, reiškia buvo toks pasikėlęs, toks bajoras ir štai kažkaip atsitiko, kad jis savo šlovę apdrabstė“.