Ar gali būti sudėtinga pusryčiams pasigaminti „Pirato akį“, paskrudinti skrebutį ir jo viduryje iškepti kiaušinį, o po to užplikyti puodelį kavos? Neregė nuo vaikystės Irma Jokštytė tą padaro itin grakščiai ir su šypsena. Žurnalistė, keliautoja Irma tokį iššūkį sugalvojo savo mylimam dėstytojui, žurnalistui, laidų vedėjui Ryčiui Zemkauskui.

„Viliuosi, kad ateis diena, kai mano pasiekimai ar gražūs darbai bus svarbesni nei negalia ar analizės, kaip jaučiasi visi neregiai. Iš kitos pusės, nėra nieko keisto, kad žmonėms rūpi neregių pasaulis. Juk labiausiai trikdo, baugina, stebina tie dalykai, kurių nepažįsti ir nesupranti. Ir džiugu, kad sveikieji vis daugiau nori pažinti neįgaliuosius, kad pamažu mažėja atskirtis, laužomi stereotipai“, – pasakoja Irma. O jos dėstytojas R. Zemkauskas sako priėmęs iššūkį tik todėl, kad Irma yra įspūdingas žmogus: „Tu esi visiškas įkvėpimas man ir aš labai džiaugiuosi, kad tave pažįstu“.

Pagaminti pusryčius užrištomis akimis Ryčiui tikrai buvo didžiulis iššūkis, jis prisipažino, jog ir matydamas nelabai ką sugeba pagaminti. Visgi, pasak R. Zemkausko, dar didesnis iššūkis –tai nuolatinė kova su savo kvailumu, noru vis kažką kažkam įrodyti: „Puikiai pasakyta Česlovo Milošo eseistikos knygoje „Pakelės šunytis“: „Galvoti, kad esi nuostabus ir pamažu suprasti, kad nesi nuostabus – štai užduotis visam gyvenimui.“

Į klausimą, kas yra pats baisiausias virusas, Irma atsakė: „Bet kokio viruso grėsmė yra ypatinga tuo, kad yra visiškai neapčiuopiama. Visada ir visur svarbiausia išlikti sąmoningam.“ R. Zemkauskas pridūrė, kad viskas gali pasikeisti, jei susitikęs su žmogumi paklausi jo nuomonės ir ją išgirsi: „Prieš darant Briuselio metro užrašus neregintiems juk buvo galima su jais pasikonsultuoti. Regintys padarė, o neregintys jų dabar negali skaityti. Ar buvo sunku pasiklausti? Išgirsti kitą? Tereikia tiek nedaug – ir viskas išsisprendžia.“

„Draugystė veža“ komandos, Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei VšĮ „Turizmo plėtros institutas“ organizuojamame atsinaujinusiame projekte „Stipresni už virusą“ bet kokią negalią turintys žmonės meta iššūkį Lietuvos garsenybėms – atlikti kažką, kas įprasta neįgaliajam, tačiau pakankamai sudėtinga negalios neturinčiajam!

„Ką supratau pabendravusi su šios savaitės projekto dalyviais? Sužinojau labai daug naujų dalykų apie žmones, kuriuos, regis, gerai pažįstu. Atradau iš naujo seniai žinotas tiesas. Kaip tu pats bendrauji su žmonėmis, taip ir jie tau atliepia. Jei šypsaisi – šypsosi ir tau. Būtina mylėti save tokį, koks esi ir priimti save tokį, koks esi. Jeigu kažką apriboji, reikia surasti kitų malonių, pakaitinių dalykų. Svarbiausia – visada ir visur išlaikyti pusiausvyrą. Kiekviena situacija turi ir neigiamų pusių, bet reikia stengtis pamatyti kuo daugiau teigiamų. Piktas nenorėjimas žinoti yra kvailumas. O sunkiausias kelias – pats geriausias. Šios blaivios mintys užtvirtino suvokimą – mes tikrai stipresni už virusą“, – džiaugėsi projekto vadovė Žydrė Gedrimaitė.

„Kaip gyvenimas ir sako: „Sudeginti skrebutį gali kiekvienas“, – šypsosi Rytis Zemkauskas, įsitikinkite, ar buvo taip blogai.