Susipažinę su Tomu Čepelevskiu net neįtartumėte, kad jis turi paslaptį. Puiki šeima, du augantys vaikai, mėgstamas darbas – visu tuo jau 30 metų sergantis vyras džiaugiasi tik todėl, kad prieš 8 metus jam buvo atlikta inkstų transplantacijos procedūra, jam persodintas mamos paaukotas organas. Tomas norėtų, kad visuomenė labiau suprastų, užjaustų ir priimtų „nematomą negalią“ turinčius žmones.

Tomui, kaip jo likimo draugams, teko susidurti su sunkių kojų sindromu: ilgiau vaikštant kojos tampa tarsi švininės, dūstama, kamuoja pykinimas, galvos svaigimas. Norėdamas, kad apie tai sužinotų ir visuomenė, Tomas savo iššūkį skyrė žurnalistui Edmundui Jakilaičiui. Jis turėjo nubėgti 100 metrų ir užlipti į paskutinį daugiabučio aukštą su ant kojų uždėtais 1 – 3 kg svarmenimis ir 3 – 5 medicininėmis kaukėmis ant veido.

„Atlikus iššūkį suprasti tai, apie ką kalba Tomas, tapo daug paprasčiau. Viena iš gautų pamokų – niekada negalima tik pamačius žmogų spręsti, ar jam sunku, ar lengva. Dėkui, Tomai, už tai.“ – susipažinęs su Tomu kalbėjo E. Jakilaitis. Ir atsakyti į klausimą, kaip būtų galima paskatinti žmones tapti organų donorais, Edmundui nebuvo sunku – jis parodė savo donoro kortelę. Abu pašnekovai sutarė, kad, kai nepaisant pareikštos žmogaus valios, giminaičiai atsisako aukoti jo organus, tai parodo didžiulę nepagarbą jo apsisprendimui. „Turiu labai aiškią nuomonę šiuo klausimu – prašau, nesaugokim to, ko niekam nereikia,“ – kalbėjo žurnalistas.

Ir Edmundas, ir Tomas sutarė, kad nors visuomenėje vis dar gajus susvetimėjimo ir nenoro vienas kitu pasitikėti virusas, teigiamų dalykų yra daugiau nei neigiamų. „Aš stengiuosi į gyvenimą žiūrėti pozityviai. Tačiau yra daug vienišų, nepritampančių darbo rinkoje mano likimo brolių. Tai didžiausias virusas, tokiu atveju, yra vienatvė, vedanti į depresiją. Reikia stengtis išgyventi kuo daugiau gražesnių momentų, matyti kuo daugiau teigiamų dalykų, tik tuomet mes prasmingai gyvensim“, – pokalbį užbaigė Tomas.

„Draugystė veža“ komandos, Neįgaliųjų reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei VšĮ „Turizmo plėtros institutas“ organizuojamo projekte „Stipresni už virusą“ negalią turintys žmonės meta iššūkį savo išsirinktiems porininkams – garsiems Lietuvos žmonėms!

„Nereikia rungtyniauti vieniems su kitais, geriau – lenktyniaukime su savimi, kad rytoj būtumėm geresni nei šiandien, o šiandien – geresni nei vakar. Ir nuoširdžiai rekomenduoju visiems – susėdę pavakarieniauti pamąstykite ir padiskutuokite apie tai, ką kalba projekto herojai. Ne tik akyse, bet ir galvose tikrai prašviesės“, – projektui baigiantis štai tokiomis mintimis dalinasi jo vadovė Žydrė Gedrimaitė.

Pasižiūrėkite, kaip Edmundui Jakilaičiui pavyko įveikti „švininių kojų sindromą“.