Literatūros pėdsekys. Gilesnis bandymas suprasti Šatrijos Raganos dvasinę literatūrą

Kalbėti apie Šatrijos Raganos kūrybą – tai panirti į XIX a. Lietuvos atsiminimų ir žodinių pasakojimų literatūrinį pasaulį. Istoriškai susiklosčiusi išskirtinė tautinė tapatybė lenkiškosios kultūros, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Abiejų Tautų Respublikos atminties sankirtoje tradicinį bajoriškąjį Marijos Pečkauskaitės patriotizmą be prisirišimo prie gimtojo krašto, katalikiškos tradicijos augino ir intelektualinės modernaus lietuviškumo ambicijos.

Iš asmeninio šios rašytojos gyvenimo pigesnių istorijų ieškantys dažnai ją poruoja su kunigu Kazimieru Bukantu, tačiau tai daroma dažnai neturint gilesnio suvokimo, kad tos kartos, ano meto aplinkos išauginta, didelių moralinių vertybių turinti kūrėja visą dėmesį skyrė aukštųjų krikščioniškųjų doros idealų ugdymui. Šatrijos Ragana – pedagoginės išminties literatė, kuri į formuojamą žmogaus charakterį žvelgė pirmiausiai kaip į būtinybę turtinti dvasinį pasaulį, o sielą parengti aukštesniam anapusiniam gyvenimui.

Laidoje „Literatūros pėdsekys“ – bandymai suprasti Šatrijos Raganos kūrybą kaip neįkainojamą dvasinės literatūros, religinės raštijos palikimą.