Jono Aisčio kūryba veriasi okupuotos Lietuvos akivaizdoje, kai poetas buvo ištremtas toli nuo tėvynės. Lietuva jam iki gyvenimo pabaigos buvo nešanti sunkųjį likiminį kryžių, lyg Dievo motina, stovinti po Kryžiumi.

Jonas Aistis dar iki okupacijos atsidūrė futuristiniame Kaune, Aušros gimnazijoje, raudonojo teroro pranašystės įtaigiai glūdėjo jo maldingoje pasąmonėje, ir tai galima čiuopti pirmose šio poeto eilėse.

„Jonas Aistis – neoromantikas. Jam patinka neoromantiniai poetiniai triukai, kaukė, ironija. Pirmojo eilėraščių rinkinio prologe jis įspėja skaitytoją neapsigauti, nes čia tik teatras, o scenoje įprasta rankas grąžyti. Žodžiu, jis skaitytojo prašo neieškoti psichologinio išgyvenimo tiesos jo eilėse,“ – literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto docentė Dalia Čiočytė laidoje „Literatūros pėdsekys“ pristatanti Jono Aisčio kūrybos tautinio religingumo tradiciją, ateinančią iš lietuviškosios krikščionybės.

Skaudžioje egzilinėje patirtyje Jono Aisčio poetinės interpretacijos ir jos prasmės yra šviesios, o kūryba pateikiama per skausmo patirtis. „Jonas Aistis savąją kūrybą apmąsto krikščioniškai ir būtent literatūroje neoromantikas tai romantizmo paradigmos poetas, o romantikams labai svarbu akcentuoti poeto prilygimą Dievui. Kaip Dievas iš nieko kuria žodžiu, taip ir poetas žodžiu kuria pasaulius,“ – sako dr. Dalia Čiočytė.