Nobelio premijos laureatas poetas Josifas Brodskis buvo vienas iš tų nedaugelio pradedančių kūrėjų, kuris sovietinio lagerio prievaizdams užkliuvo ne eilėraščiais, ne politinėmis deklaracijomis, bet savo augančiu populiarumu. Savilaidos būdu spausdinamos ir platinamos Josifo Brodskio eilės pasiekdavo ir Lietuvą, o Sankt Peterburge, savo gimtajame mieste, jis buvo jau labai gerai žinomas.

„Kai jis įlipdavo Petrapilyje į tramvajų, į jį visi iš karto sužiurdavo. Jis buvo pernelyg populiarus. Tiek populiarus, kad jį kaip poetą sistema, kuriai tokie buvo tiesiog nereikalingi, nusprendė sunaikinti“, – apie savo artimą draugą pasakoja poetas, vertėjas Tomas Venclova.

Šioje laidoje – Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio kūrybos kontrapunktai apie Lietuvą, kurioje jis turėjo artimų draugų, kurioje jis kelis kartus lankėsi ir paliko jai savo literatūrinį paminklą eilėraščių ciklą „Lietuviškas divertismentas“. J. Brodskio kūrybos tyrinėtojas Viktoras Kulle rašė, kad būtent bendravimas su Lietuva subrandino vieną didžiųjų Brodskio temų: tai poeto ir imperijos, imperijos ir jos pakraščių, laisvės ir priklausomybės motyvus. Poetas nejaukiai pasijunta tarsi ateivis mažoje užkariautoje šalyje, noromis nenoromis atstovaujantis imperijai.

„Lietuva jam buvo svarbi. Jis apie ją ir jos istoriją mąstė, rašė, bet kas labai svarbu, jis rašė ne egzaltuotai, jis neherojizavo, jis matė tą daugiasluoksnę Lietuvos kultūrą“, – laidoje pastebi literatūrologė Donata Mitaitė.