Laiko dažniai palieka prisiminimus, kurie priklauso mums, ir jų niekas negali nei išcenzūruoti, nei pasisavinti, nei kaip nors sunaikinti. Rimą Buroką šiandien prisimena jo draugai, tų draugų jau užaugę vaikai, prisimena ir tie, kurie taip ir nesugebėję susitapatinti su madingo gyvenimo paradigmomis, šiame moderniame pasaulyje jaučiasi nepritapę. Jie savo gyvenimo esme kažkuo panašūs į Rimą Buroką, į jaunuolį, kuris tą gūdų 8-ąjį dešimtmetį taip pat buvo nepritapęs prie pseudoidealistinės sovietinės tikrovės.

Biografinė tiesa tokia – Rimas Burokas norėjo būti poetu. Eliminuotas nomenklatūrinės sistemos jis keturis kartus buvo sulaikytas ir teistas už veltėdžiavimą. Mirė Lukiškių kalėjime. Per 27-erius gyvenimo metus spėjo parašyti nelabai daug. 39 eilėraščiai ir tai jie beveik visi iki galo poetine mintimi nepabaigti. „Kai šiandien kalbame apie Rimą Buroką, jo likimas žymi kelią visos generacijos, subrendusios istorijos prietemose, bet nepanūdusios derėtis su rutina. Raišioti prie lovų durnanamiuose, paragavę kalėjimo druskos, tampyti po saugumo ir milicijos poskyrius, mušti ir niekinti, jie išsaugojo savo poezijai tyrą ir skaidrią dvasią, apimtą elegiško liūdesio, be kristalo pagiežos ir neapykantos“, – apie savo amžininką atsiminimų knygoje labai tiksliai įvardydamas ano laiko istorinius fragmentus rašo poetas Liudvikas Jakimavičius.