Kiekviena karta atsirenka savo kūrėjus, tačiau kalbant apie poetą Paulių Širvį, jį sunku atsirinkti, nes jis vis dar tebėra be pabaigos. Vieni jį dainuoja, atmintinai skaito jo eilėraščius, jo kūryba žavisi besąlygiškai, o moderniosios literatų kartos jis kritikuojamas ir vėl bandoma, kaip ir gyvam esant, šį kūrėją nustumti į madingo pasaulio pakraščius.

Komunistuojančioje aplinkoje poetui nepavyko pritapti prie socialistinės tikrovės. Savo siela buvo toli nuo tos tikrovės, persmelktos melu ir bandžiusios kiekvieną užliūliuoti sovietinio rojaus idile. Kaip sako artimas Pauliaus Širvio draugas rašytojas Rimantas Šavelis, poetas jau buvo suvarpytas karo.

Paprastas penkiolikos metų kaimo vaikinas buvo jau praėjęs karo mėsmalę, todėl nelabai ir pritapo prie kostiumuotos nomenklatūros, kurios ideologai nurodinėjo ką ir kada rašyti. Paskutiniais gyvenimo metais nieko ir neberašė. Klimpo vis į gilesnę dvasios vienatvę, velnio lašais vis gydė depresiją. Mums liko jo gražiausi ketureiliai, pilni širviškos dvasios, liko „velnioniškai vieno“ poeto eilėraščiai pilni meilės ir tikrumo.