Rokiškio rajonas. Bobriškio kaimas, įsikūręs itin vaizdingoje vietoje - Sartų ežero pussiasalyje. Šiandien tai viena iš labiausiai pamėgtų vasarotojų vietų. Tačiau daugiau kaip prieš tris šimtus metų čia apsigyveno viena didžiausių sentikių bendruomenių. Pussiasalyje įsikūrė keli sentikių kaimai. Būtent į Rokiškio kraštą atsikėlė patys pirmieji sentikiai, apsigyvenę Lietuvoje. Po 17 a. vid. Rusijoje įvykdytos reformos suskilus cerkvei, prasidėjo žiaurus sentikių persekiojimas. Sentikiai tapo bėgliais iš savo tėvynės. Palikę namus, turtą, pasiimdavo brangiausius daiktus - rankraščius, knygas, ikonas. Tai galbūt viena iš priežasčių, kodėl sentikių bendruomenė iki šių dienų išliko itin uždara.Bendruomenės uždarumą sąlygojo ir Bobriškio kaimo geografinė padėtis. Sartų ežero saloje keliai buvo prasti, pagrindinis susisiekimas - valtimis, o žiemą - ledu. Kurį laiką buvo pasklidusi klaidinanti informacija, kad pirmieji sentikiai apsigyvenę Anykščių rajone. Tačiau istorinę tiesą padėjo išsiaiškinti vadinamasis "Degučių metraštis", surastas per ekspediciją Rokiškio rajone. Deja originalas išvežtas iš Lietuvos ir saugomas Rusijos mokslų akademijoje Peterburge. Degučių metraščiu pirmasis susidomėjo būtent rokiškėnas istorikas Petras Blaževičius ir nustatė, kad pirmieji sentikiai, atvykę į Lietuvą, apsigyveno būtent Rokiškio krašte: Girelės arba rusiškai Pusčios, Bobriškio, Stirniškio ir kituose kaimuose, esančiuose Sartų ežero saloje. Sentikių kaimų buvo ir Rokiškio dvare. Sukauptos žinios sugulė į pirmą Lietuvoje išleistą knygą apie sentikius. Įsikūrusi Sartų ežero saloje, bendruomenė per penkerius metus Puščos kaime pasistatė ir maldos namus. Vėliau maldykla buvo perkelta į Bobriškio kaimą. Jau pora metų Bobriškio maldos namai yra restauruojami. Todėl pasinaudojame galimybe ir užeiname vidun, pasižvalgyti po pačią seniausią sentikių šventovę. Žinoma, šiuo metu čia nėra ikonų, liturginių knygų, tačiau seni rąstai byloja apie sentikių įsikūrimo Lietuvoje pradžią. Bobriškio sentikiai yra vadinamieji "bepopiai", tai yra pamaldas veda ir religines pamaldas atlieka iš pačių išsirinkti parapijiečiai arba dvasios tėvai, vadinami "nastavnikais". Bobriškio maldos namų balkonėlyje matome savitą sentikių liturginį atributą - pakabintą geležinkelio bėgį, tai tarytum varpas, kuriuo sentikiai kviečiami į pamaldas. Rokiškėno Petro Blaževičiaus dėka turime galimybę susipažinti ir su Bobriškio kaimo sentikiais, džiaugiamės, kad sutinka įsileisti į namus ir papasakoti apie savo tradicijas ir papročius. Įprasta, kad sentikių moterys dėvi skareles, o sentikių vyrai - su barzdomis. Yra ir daugiau papročių, kurių sentikiai privalo laikytis. Pavyzdžiui, sentikiai vaikus krikštija ne tik maldos namuose, bet ir šalimais esančiame ežere. Sentikių laidojimo papročiai taip pat saviti. Bobriškio kaimo kapinaitės, kuriose dar galime pamatyti senųjų sentikių kryžių. Skirtingai negu mūsų, sentikių mirusiųjų pagerbimo šventė yra pavasarį arba vasaros pradžioje, per Sekmines, per Šventos Trejybės šventę arba rusiškai - per "Troicą". Tačiau, žinoma, pati didžiausia sentikių šventė yra Velykos. Prieš ją sentikiai griežtai laikosi pasninko. Sentikiai Velykas švenčia savaitę, nedirba, nebent gyvulius pasišeria. Prieš Velykų šventę sentikiai būtinai eina pirtin, ją kūrena vadinamąjį švarųjį ketvirtadienį. Pirtis, anot sentikių, juos turbūt išgelbėjo nuo choleros, kai aplinkui išmirė visi lietuviai. Dar viena įdomi kasdienė sentikių tradicija - kiekvienas šeimos narys turi savo puodelį, iš kurio geria arbatą, o prie stalo sentikiai nešneka.