Mažeikių rajonas, Viekšniai. Šalia buvusios turgaus aikštės - gan kuklus medinis pastatas, tačiau manoma, kad seniausias miestelyje, išlikęs nuo aštuoniolikto amžiaus ir vienas svarbiausių miestelyje vykusių įvykių liudininkas. Pradžioje tai buvo žydų rabino namas, iš kurio palikuonių pastatą nuperka Telšių vaistininko sūnus ir 1860 m. įkuria vaistinę. Vėliau prasideda vaistininkų Aleksandravičių dinastija, kai Žagarės klebonas Kazimieras Aleksandravičius vaistinę nuperka savo brolio sūnui Vincentui.Vaistininko darbo kabinetas. Vienoje pusėje - vinjetė su Maskvos universiteto absolventais, tarp kurių ir Vincentas Aleksandravičius. Matome vinjetę ir su išsilavinusiom damom, tarp kurių - būsimoji farmacininko žmona Kotryna.Toliau vaistininkų dinastiją tęsė Vincento Aleksandravičiaus sūnus Juozas, vedęs Viekšnių gydytojo našlę Zofiją. Apie laimingą Viekšnių vaistininko šeimos gyvenimą byloja ir senovinės nuotraukos.Persikeliame į Vilnių, kur susitinkame su viena svarbiausia Viekšnių vaistinės istorijos liudininke - vaistininko Vincento Aleksandravičiaus anūke ir jo sūnaus Juozo, taip pat vaistininko, dukra Zofija.Deja, karo ir pokario laikai pakeitė Viekšnių inteligentų gyvenimus. Atėjus sovietams, kelių kartų puoselėta vaistinė buvo nacionalizuota, tačiau joje J. Aleksandravčius liko dirbti vaistininku.Kelių šimtų metų istoriją menančioje Viekšnių vaistinėje - tarytum sustojęs laikas. Viskas išsaugota ir padovanota. Neįtikėtina, bet prieš mūsų akis - išlikęs šimtametis vaistinės interjeras, su solidžiais mediniais baldais, farmaciniais indais, vaistų gamybos įranga ir senoviniais receptais. Eksponuojamos vaistingosios medžiagos - tikros, ne butaforinis dekoras. Išlikęs net apie pusantro šimto metų senumo receptas, Viekšnių vaistininko išrašytas pirmosios Lietuvos istorijos autoriui Simonui Daukantui. Viekšnių vaistinė šiandien yra Mažeikių muziejaus filialas, kurio ekspoziciją sudaro ne tik farmaciniai indai su vaistingom medžiagom, receptais, bet ir atspindi inteligentų kasdienį gyvenimą.Vaistininko Juozo Aleksandravičiaus dukra Zofija, kaip ir jos senelis savo sūnui, vaistinės valdytojams taip pat paliko savo simbolinį testamentą, kuriame sako, kad norėjusi "būti naudinga savo gimtajam miesteliui, kuriame gimė ir augo", išreiškia viltį, kad "vaistinei priklausantys pastatai ir muziejaus eksponatai niekada nebus perduoti, perleisti ar dovanoti".