Panevėžio rajonas, Upytė. Šiandien - tai nedidelė gyvenvietė ir seniūnijos centras. Jau nuo kelio yra matoma vietovę puošianti daili medinė bažnytėlė. Kitoje kelio pusėje - piliakalnis, vadinamas tiesiog Čičinsko kalnu. Apipinta legendomis ir Livonijos kronikose minima Upytės žemė - svarbus administracinis ir gynybinis kovų su Ordinu centras. Tačiau šįkart ieškome Upytės dvaro. Užsukame į Tradicinių amatų centro teritoriją. Iš pirmo žvilgsnio dvaro kaip ir nematyti. Tiesa, pastebime senovinį medinį svirną, galbūt tai dvarvietės reliktas. Žodžiu, pasisekė, kad paveldo ekspertė Dalė Puodžiukienė padės mums surasti dvarą. Kad tai tikrai dvaro pastatas, visų pirma rodo didelis jo tūris. Sprendžiant pagal dabartinę išorę, medinis dvarelis yra vėlyvas: aštuoniolikto amžiaus pabaigos - devynioliktojo pradžios. Dvaras kadaise turėjo ir prieangį, dabar įėjimas užkaltas lentomis. Paieškokime buvusios dvaro prabangos. Prieš mūsų akis - sovietmečiu pakeisto interjero likučiai. Aptinkame medines duris - klasicistinio dekoro šedevrą. Už duris galbūt dar senesnė rąstų siena. Kad ir apleistas, neatpažįstamas, Upytės dvaras - Lietuvos istorijos atspindys. Bet tuo pačiu - Upytės pavadinimu - būta ne vieno dvaro, liudija inventorius bei seni žemėlpiai. Viena iš versijų, kad ir garsusis Čičinskas, tai yra Vladislovas Sicinskis, Upytėje taip pat turėjo dvarą. Taip pat aplankome ir netoli nuo Upytės esantį Vinkšnėnų kaimą. Kita versija - kad būtent čia buvo dar vienas Upytės dvaras, Eidrigevičių dvaro sodyba, padalyta kaip kraitis dviem dukrom. Sovietmečiu buvo nugriauta koplytėlė, kurioje kaboję varpai. Išliko tik du mediniai pastatai - kumetynas ir svirnas. Vietiniai sodybas iki šiol vadina dvarininkų Eidrigevičių žentų pavardėmis: "Adomone" ir "Lukšyne". Liberiškio kaimas. Už kelių kilometrų nuo seniūnijos centro, Naujamiesčio, kelias atveda tiesiai iki dvarvietės. Prie autobusų stotelės - akmenų ir plytų mūro ūkiniai pastatai: tvartas ir rūsys. Kitoje pusėje - tvenkinių sistema, suformuota patvenkus ties kaimu tekančią Šuojos upę. Suvešėję tujos slepia pagrindinį dvaro pastatą - medinį Ponų namą. Istoriniuose šaltiniuose dvaras pirmą kartą minimas šešiolikto amžiaus pabaigoje. Iš dvarininko Andriejaus Abramavičiaus pereina kunigaikščių Radvilų giminei, o devyniolikto amžiaus pradžioje valdą kartu su kitais Naujamiesčio dvarais įsigyja didikai Karpiai. Po nacionalizavimo, dvarvietė atiduota tarybiniam ūkiui, rūmuose įkūrdintas vaikų darželis, bendrabutis. Dvaro parterį papuošė "tautų vado" Lenino skulptūra. Šiandien dalis statinių priklauso bendrovei. Mūriniai pastatai yra vėlyvesni, ankstyvesni buvę mediniai. Tiesa, dvarvietei priklaususius statinius jau sunku atpažinti, štai šis pastatėlis - tai buvęs dvaro svirnas. Ponų namas - negyvenamas, apie buvusią prabangą byloja dekoro likučiai. Iš priemenės patenkame į reprezentacines patalpas. Dvaras turėjęs turtingą, per tūkstančio knygų biblioteką, kurioje buvęs netgi Lietuvos Statutas. Gyvenamos patalpos buvo ir antrajame aukšte, į kurį veda platūs mediniai laiptai. Apžiūrime ir dvaro rūmų pastogę. Aptinkame senos šildymo sistemos liekanų. Tai patvirtina versiją, kad Liberiškio dvaras yra kur kas senesnis nei būtų galima spręsti pagal jo išorinį drabužį. Priemenėje užmūryta anga - galbūt tai buvęs įėjimas į didįjį kaminą. Džiaugiamės kiekvienu išlikusiu dvaro laikų reliktu.