Ukmergės rajonas. Keli kilometrai nuo Veprių seniūnijos, Sližių kaime, matoma jau nuo vieškelio, iškilusi ant kalnelio mus pasitinka dvaro sodyba, apsupta tvenkinių ir vieno kito išlikusio buvusio parko senų medžių. Pagrindinis dvaro rūmas yra medinis, buvęs tinkuotas, dabar restauruojamas, todėl prieš mūsų akis atsiveria visa pastato anatomija. Devyniolikto amžiaus pabaigoje dvaro sodybos savininkas buvo Belinskis, iš kurio turbūt dvarą įsigijo dvarininkai Ramblauskai. 1919 m. Lietuvos Vyriausybė dvarą konfiskavo, parengtas parceliacijos planas, kuriame pažymėta per 300 hektarų žemės ir 12 pastatų. Paskutinioji dvaro savininkė Bronė, Ramblauskienė, atėjus sovietams, išvežta su pirmąja trėmimų banga, senyva moteris neatlaikiusi kelionės, kažkur apie Minską dvarininkė mirė. Po karo dvaro pastate įsikūrė kolūkio raštinė, kultūros namai, vėliau erdviame pastate apsigyveno apie šešios šeimos, jau tada pastatas buvo avarinės būklės. Iš dvaro sodybos išlikę tik Ponų namas ir ūkinis pastatas. Šiandien dvarą gaivina Saulė Vidžienė, kuriai tvarkyti teritoriją talkina ir Sližių kaimo bendruomenė. Dvaras tik prieš keletą metų buvo įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Anot paveldo žinovės Dalės Puodžiukienės, tam tikros architektūros detalės rodo, kad Sližių dvaras 19 a. galėjo būti perstatytas, prieš tai galbūt būta ankstyvesnio. Dvaro pastatas iškilęs ant aukšto mūrinio puošnaus cokolio su rūsiais. Manoma, kad pradžioje buvo apkaltas lentomis, vėliau užkaltos balanos ir nutinkuotas. Tyrinėjame dvaro pastato anatomiją ir iš vidaus. Plungės rajonas. Žemaitijos nacionalinio parko teritorija, kurioje galime išvysti prieš kelis šimtus metų statytų tradicinių trobų, vieną iš tokių ir matome tolumoje, įtrauktą į paveldo vertybių registrą. Tiesa, senovinė troba, metams bėgant, kiek pakeista - patrumpintos gegnės. Šeimininkai prieš kelerius metus pakeitė stogo dangą - uždengė medinėmis skiedromis, nors senovėje stogas turbūt buvęs šiaudinis. Stogas tebeturi vadinamąjį čiukurą. Senovinė žemaitiška troba suręsta iš plačių sienojų, dviejų galų. Apsilankome dar vienoje žemaitiškoje sodyboje, tik vėlyvesnėje, troba taip pat suręsta su meile. Medinės trobos puošyba pakluso jau klasicistinei madai. Aptinkame ir originalų senovinį rūsį. Apie žemaitiškų trobų grožį pasakoja medžio drožėjas, kryždirbys Antanas Vaškys.