Apie Klaipėdos Gintaro pelkėje įkūrtą medienos uostą ir celiuliozės fabriką. Ir apie tarpukaryje Panevėžyje pastatytą banką. Klaipėda, Nemuno gatvė. Du šimtamečiai pastatai, puošiantys už jų prasidedančią uosto teritoriją. Sunku patikėti, kad prieš penkis šimtus metų šioje vietoje buvęs žvejų kaimelis, vadinamas Gintaro pelke. Septyniolikto amžiaus pradžios žemėlapis. Jame matome palei įlanką išsirikiavusius mažus žvejų namelius. Gyveno apie trisdešimt šeimų. Įprastas gyvenimas kaimelyje pasikeičia, kai aštuoniolikto amžiaus pradžioje Klaipėdos sąsiauryje pradedama prekyba mediena. Sieliai buvo traukiami tiesiai iš vandens ir iškart pjaunami pakrantėje – vėjo malūnuose, kuriuos pirmasis ėmė statyti pirklys Ernstas Joachimas Beerbohmas. Nuo dvaro iki lentpjūvės vartų vedė alėja - viena pirmųjų Klaipėdoje. Deja, nebuvo kam paveldėti verslo. Sūnus Ernstas Vilhelmas Beerbohmas, dvarą turėjęs Ventėje, tapo Klaipėdos burmistru, beje, pirmasis įvedęs laivų žymėjimą vėtrungėmis. Našlė verslą pardavė kitam pirkliui, Johanui Gotliebui Gerlachui, kuris turėjo savo laivyną. Medieną gabeno buriniais barkais. Turėjo ir garu varomų vilkikų. Vieno iš Gerlacho sūnų gyvenamasis namas ir šiandien puošia Klaipėdą. Devyniolikto amžiaus pabaigoje du sumanūs verslininkai iš Hanoverio Klaipėdos sąsiaurio pakrantėje nutaria statyti celiuliozės fabriką. Vieta pasirinkta ne atsitiktinai, čia pat miškingas Nemuno baseinas ir patogūs vandens keliai. Iškyla raudonų plytų gamybinis pastatas. Pagrindinė produkcija buvo celiuliozė, taip pat gaminama popierius ir techninis spiritas. Celiuliozės fabriko teritorija užėmė dvidešimt hektarų žemės ir šešis šimtus metrų marių pakrantės. Buvo pastatyti tu tiltai popiermalkėms iš vytinių ir baidokų iškrauti, taip pat medinė jūrinių laivų krantinė, prie kurios galėjo švartuotis garlaiviai, gabenę akmens anglį, kalkakmenį ir sieros masę - celiuliozės gamybai reikalingą žaliavą. Prabėgus penkeriems metams po fabriko atidarymo, iškyla stilingi administraciniai pastatai. Šiandien buvusio celiuliozės fabriko teritorijoje įsikūrusi jūrų krovos kompanija. Praeitais metais įmonė minėjo savo dvidešimt penkerių metų veiklos jubiliejų. Išleistoje Kęstučio Demerecko knygoje galima sužinoti turtingą Celiuliozės fabriko istoriją. Kompanijos rūpesčiu buvusio Celiuliozės fabriko stilingi administracijos pastatai restauruoti. Istorinis paties fabriko pastatas taip pat yra saugomas pramoninio paveldo vertybė, laukianti savo antro gyvenimo. Panevėžys, Respublikos gatvė. Tarpukaryje statytas banko pastatas, Lietuvos banko filialas. Modernizmo stiliaus pastato architektas - Mykolas Songaila. Pastatytas bankas papuošė miestą, tapo vienu gražiausių to meto pastatų, pasakoja Loreta Paškevičienė, Panevėžio m. savivaldybės kultūros paveldo specialistė. Visas banko kasdienis gyvenimas sukosi ir sukasi apvalioje erdvėje. Pirmame aukšte - banko operacijų salė. Antrame aukšte įsikūrusi administracija. Viena iš pagrindinių banko puošmenų - dvylikos atlantų skulptūros, sukurtos skulptoriaus Juozo Zikaro, taip pat banko fasadą puošia Vyčio bareljefas. Nuo tarpukario išlikęs netgi seifas. Nors bankas patyrė ne vieną rekonstrukciją, tačiau visą laiką tarnavo ir tarnauja pagal paskirtį.