Mažeikių rajonas, Viekšnių seniūnija. Dar prieš dešimtmetį mažai kas tikėjo, kad Pavirvytės dvaro sodyba galėtų būti atkurta. Iš inventoriuose aprašytų dvidešimt vieno dvaro sodybos pastato buvo likęs dvarininko ir sodininko namas. Į Pavirvytės dvarelį užsukome prieš dvejus metus, kai jis buvo dar restauruojamas. Šiandien jau archyviniai vaizdai byloja, kiek pastangų teko įdėti, kad dvarelis būtų prikeltas. Restauruojant dvarelį, autentiškos dekoro detalės buvo išrinktos ir išvežtos restauruoti. Kur įmanoma, senieji sienojai, perdangos paliktos ir restauruotos, stogą vėl uždengė skiedros, pasakoja dvaro sodybos savininkas Antanas Naujokas. Restauruojant dvarelį, atsivėrė ir senųjų statybos technologijų paslaptys. Atkurta ir dvarelį puošusi veranda, kuri, manoma, buvo įrengta per paskutinę dvarelio rekonstrukciją. Tvarkant teritoriją, aptikta ir senųjų krosnių koklių šukių. Iš buvusių septynių, pavyko atkurti dvi krosnis, viena iš jų turi ypatingą istoriją. Krosnį puošia baltas angelas. Pavirvytės dvarelis - vienas iš geriausiai restauruotų medinių dvarų Lietuvoje. Kartu su atkuriama dvaro sodyba, prikelta ir šimtmečius ją puoselėjusių dvarininkų istorija. Atvykus į Zarasų rajone esantį Antalieptės miestelį, dėmesį patraukia buvusio Basųjų karmelitų vienuolyno kompleksas. Aštuoniolikto amžiaus pradžioje kunigaikščių Strutinskių giminės statyti barokinio stiliaus Švento Kryžiaus Atradimo Bažnyčios ir vienuolyno pastatai garsėja ilga ir daug negandų menančia istorija. Kraštotyrininkas Vincas Kibirkštis, Antalieptėje gyvenantis daugiau nei penkiasdešimt metų, mums padeda suprasti šių paveldo vertybių svarbą, vesdamas painiais vienuolyno ir bažnyčios istorijos keliais. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Antalieptėje, to meto kasdienybę diktavo carinė valdžia, vietoje Basųjų karmelitų atsiuntusi provoslavų tikėjimo vienuolių seseriją. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, daug metų kentėjusio nuo Rusijos Antalieptės miestelio neaplenkė ir vokiečiai, kurie apylinkėse šeimininkavo iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.Barokinio stiliaus Antalieptės Švento Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, pastatytoje aštuonioliktame amžiuje vienuolių bei turtingų to meto dinastijų dėka, iki šių dienų yra išlikę daug autentiškų detalių: senos medinės grindys; originalūs, nerestauruoti meno dirbiniai; antrame aukšte - koplyčia. Po šventovės grindimis slepiasi rūsys, kuriame amžino poilsio atguldavo Antalieptėje gyvenę vienuoliai. Nuo pat Bažnyčios pagrindinio įėjimo iki altoriaus besitęsiantys iš senų plytų mūryti koridoriai ir tunelis, jungęs vienuolyno pastatą su Bažnyčia, itin vilioja tuos, kurie trokšta šventovėje aptikti kuo daugiau paslapčių. Kartu su bažnyčia statytas ir vienuolyno pastatas. Dar aštuoniolikto amžiaus pradžioje statytas, pirmasis vienuolyno pastatas buvo medinis. Dabartinis - skliautuotomis lubomis ir storomis mūro sienomis. Šalia vienuolyno gyvenamųjų patalpų stovi ir senas medinis pastatas, kurį vienuolės Širdietės naudojo kaip našlaičių prieglaudą.Vincas Kibirkštis mus pasikvietė ir į savo darbo vietą - Antalieptės kraštotyros muziejų, pasidalyti vienuolyno ir jį supusių žmonių istorija.