Žemaitija. Telšių rajonas, Džiuginėnų kaimas, kurio puošmena - piliakalnis, dar vadinamas tiesiog Džiugo kalnu. Legenda pasakoja, kad tai žemaičių didvyrio, kovojusio su kryžiuočiais, kapas. Piliakalniu kadaise pro savo langus grožėjosi ir Džiuginėnų dvaro savininkai. Deja, dabar teritorija apaugusi brūzgynais, sunku įžiūrėti ir dvarvietę juosiantį upelį. Dvarelį statė dvarininkai Gorskiai, Žemaitijoje turėję ir daugiau dvarų.Šiandien matome dvarelį įvilktą į klasicistinį rūbą, pačios dvarvietės ko gera būta senesnės, pasakoja medinio paveldo žinovė dr. Dalė Puodžiukienė. Džiuginėnų Ponų namas šiandien yra daugiabutis. Tiesa, antrasis aukštas priklauso savivaldybei, tad galime džiaugtis neseniai uždengtu stogu, po gaisro pastato būklė buvo avarinė. Deja, nors ir prašėme, gyventojai į vidų neįleidžia. Ponų namo interjerą galime įsivaizduoti iš istorinių šaltinių ir nuotraukų. Fasado akcentas - puošnus portikas, dengtas dvišlaičiu stogeliu. Iš abiejų pusių - platūs arkiniai langai su skersiniais. Keturios toskaninio orderio kolonos, stovinčios ant kvadratinių bazių. Stačiakampiai langai apjuosti apvadais, su dvivėrėmis langinėmis. Sienos - medžio spalvos, o kolonos, apvadai, durys, langinės išskiriamos kontrastuojančia balta spalva. Nedidelis prieangis ir kairioje pastato pusėje. Ponų namas suręstas iš maumedžio rąstų ant neskaldytų akmenų pamatų. Stačiakampio plano, beveik du kartus už sienas aukštesniu pusvalminiu stogu. Priešais Ponų namą - parteris su dekoratyvinių augalų želdynais, už jo - sodas. Takeliai, medžių alėjos vedė gėlynų link. Be ąžuolų čia augo klevai, uosiai, kaštonai ir keturi maumedžiai, kuriuos pasodino Severinas Fabijonas Perkovskis gimus vaikams. Kraštovaizdis žavėjo ir žavi savo natūralumu. Prie Ponų namo išliko kuklus statinys - virtuvėlė, kurioje taip pat įrengti butai. Galime apžiūrėti netoli nuo Ponų namo išlikusią ledainę. Deja, kiti pastatai iki šių dienų sodyboje neišliko. Nebematome oficinos, svirno, kluono, arklidžių, kitų ūkinių pastatų, kuriuos dar galėjome matyti dvidešimto amžiaus viduryje. Dvaro sodyba sudarkyta sovietmečio statybų. Dvarą nusavinus, sodyboje įsikūrė legendinio žemaičių didvyrio vardu pasivadinęs - "Džiugo tarybinis ūkis". Šiandien atsitiktiniam prašalaičiui Džiuginėnų dvaro sodybos vertę gal ir sunku įžvelgti. Tarpukariu tai buvo viena gražiausiai tvarkomų dvaro sodybų Žemaitijoje. Apie Džiuginėnų dvaro gyvenimą žinotume kur kas mažiau, jei ne turtingas vieno iš paskutiniųjų čia gyvenusio dvarininko Juzefo Perkovskio palikimas, pasakoja Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorė Elvyra Spudytė. Vandos Gorskytės ir garsaus Varšuvos gydytojo Severino Fabijono Perkovskio vienas iš keturių vaikų, deja vidurinysis sūnus neišgyveno. Vyriausia dukra Jadvyga, o jaunėliai Tadeušas ir Juzefas - dvyniai. Kai augo su tėvais, Džiuginėnų dvarelį aplankydavo vasarą, deja, abu tėvai anksti mirė. Į Džiuginėnus Juzefas Perkovskis grįžo baigęs mokslus Varšuvoje. Tuo metu jau žinomas dailininkas be fotoaparato ir piešimo blanknoto iš namų neišeidavo. Išlikę albumai su Džiuginėnų parko įvairiais metų laikais vaizdais. Užfiksuotas ir legendinis Džiugo piliakalnis. Laukuose dirbančių valstiečių buitis. Žemaitijos koplytėlės, kalviškos saulutės ir kryžiai. Dvarininkas suvokė liaudies meno grožį ir kruopščiai fiksavo dvidešimtame amžiuje jau nykstančio paveldo detales. Tarpukariu Juzefas Perkovskis ketino išleisti užfiksuotos ir aprašytos žemaičių simbolikos ir ornamentikos knygą, bet neturėjo pinigų vertimui iš lenkų kalbos. Atėjus sovietams, Juzefas Perkovskis apsisprendžia išeiti iš šio gyvenimo. Paties profesionalaus dailininko ir fotografo yra išlikę tik kelios nuotraukos. Paskutinioji, manoma, daryta jo bičiulio, taip pat fotografo Prano Genio: į kelionę po Džiuginėnų apylinkės Juzefas Perkovskis išsiruošęs su fotoaparatu. Kaišiadorių rajone, Senosios gegužinės kaime galime pamatyti Džiuginėnų dvarelio kopiją. Naujai statytas dvarelis iškilo žemėse, kurios tarpukaryje priklausė kaimo girininkui, kuris atėjus sovietams buvo ištremtas į Sibirą ir negrįžo. Į Senąją gegužinę, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, grįžo girininko anūkai. Rolandas Bortkūnas - architektas, Benjaminas - ūkininkas. Nusprendę apsigyventi kaime, turėjo statytis namus. Tačiau kodėl pasirinko ne kokią tradicinę gryčią, o - dvarelį, apie tai ir dominės.