Klivlande galima rasti lietuvybe alsuojančią vietą – Šv. Kazimiero parapiją. Bažnyčios ir mokyklos kompleksą kūrė Italijoje mokslus baigęs architektas Stasys Kudokas, o viduje vitražais papuošė dailininkas Kazys Varnelis. „Tai yra aukščiausios kokybės architektūra“, – komentuoja architektūros istorikas Vaidas Petrulis.
Į JAV S. Kudokas atvyko jau pripažintas Lietuvoje
S. Kudokas gimė XIX a. pabaigoje Kapinėje, Panevėžio rajone. Peterburge studijavo kelių inžineriją, vėliau Kaune baigė meno mokyklą ir gavo valstybinę stipendiją architektūros studijoms Romoje. Čia įgijo architektūros daktaro laipsnį, menų akademijos archyvuose iki šiol saugomi studijų įrašai.
Į JAV S. Kudokas atvyko jau sulaukęs pripažinimo Lietuvoje. Buvo suprojektavęs net pusantro šimto pastatų ir turintis savitą braižą.
Unikaliame „Amerikos balso“ įraše, kuriame architektą kalbina Jurgis Blekaitis, S. Kudokas atskleidžia savo pastatuose labai mėgstantis arkas.
„Tai toks elementas, kuris puošia pastatą. Kartais jo negalima pritaikyti visur, bet, kur aš galiu, ten ją įdedu“, – kalbėjo S. Kudokas.
Paklaustas, ar ne jis įnešė į Kauno moderniąją architektūrą plokščius stogus, baltą, daug šviesos laužiančią, sieną, minėtame interviu architektas pripažįsta prie to prisidėjęs.
„Kadangi mes vis tiek turim ne tiek daug saulės, kaip kitur, Italijoje, sakysim, bet galima duoti šviesią spalvą pastatuose, linksmą spalvą. Tai iš pradžių man nelabai sekėsi, sakė, kad nepraktiška, apdulkės, lietus nulis, bet paskui pasirodė tai labai praktiška, lietus kaip tik nuplauna“, – kalbėjo S. Kudokas.
Lietuvybės paminklas
Klivlande šio architekto suprojektuotą Šv. Kryžiaus bažnyčią architektūros istorikas V. Petrulis apibūdina kaip ryškiausią lietuvybės ženklą ir paminklą.
1949 m. vietos klebono Klivlande skelbtame konkurse tik lietuviams dalyvavo 7 projektai. S. Kudokas buvo vienintelis lietuvių architektas, turintis tarptautinę architekto kvalifikaciją.
„S. Kudokas mokslus baigė Italijoje ir, be abejo, įtaką turi itališkas racionalizmas. Arkados, arkadų aprėminimai, langų aprėminimai – praktiškai jautiesi kaip Italijoje būdamas, kaip Romoje. Bet, kita vertus, yra kudokiškos detalės – tulpės, dvigubos kolonos ir viršaus frontonėliai, galima sakyti, jau toks lietuviškumo ženklas, kuris Lietuvoje projektuojant Kudokui nebuvo būdingas.
(...) Būtent šis pastatas buvo kurtas kaip paminklas. Jis yra visiškai kitos kategorijos. Jis yra paminklas ir įdėtų pastangų, ir surinktų lėšų, ir prikviestų meistrų bei menininkų. Tikrai ryškiausias lietuvybės ženklas ir paminklas. Ir kartu yra aukščiausios kokybės architektūra“, – komentuoja architektūros istorikas V. Petrulis.
Klivlando bažnyčią statė ką tik į Ameriką atvykę dipukai. Patyręs statybos rangovas, inžinierius Juozas Augustinavičius, greta dirbo ir jaunieji menininkai: interjero autorius, dailininkas Kazys Varnelis ir Šv. Mergelės Marijos skulptūrą pagrindiniame fasade sukūręs skulptorius Vytautas Raulinaitis. Jis buvo ne tik menininkas, bet ir dainininkas, skautas. V. Raulinaičio vaikai ir anūkai lankė šalia bažnyčios pastatytą mokyklą.
„Kompleksas prasideda nuo parapijos, bet parapija yra ne tik religinis, bet ir edukacinis centras. Mokykla visada stovės šalia, jei tik yra didesnė parapija. Kiek mes šnekame su palikuoniais – antros, trečios kartos, visi pabrėžia, kad mūsų seneliai, kurie atvyko su pirma banga, labai dažnai nemokėjo nei skaityti, nei rašyti, ir tai staigiai pasikeitė. Kiekviena karta lipo vis aukščiau ir aukščiau, todėl mokykla buvo svarbus elementas“, – aiškina istorikas.
Šios bažnyčios pašventinimas, kaip rašė žurnalas „Aidai“, buvo vienas šviesiausių faktų Amerikos lietuvių istorijoje. Iki šiol čia lietuviškas bažnyčias statė ne lietuviai, varžytines laimėdavo įvairios statybos įmonės, kurioms rūpėjo tik pelnas. Anot žurnalo, tai buvo įrodymas, kad šiomis sąlygomis lietuviai gali stoti šalia kitų senų įmonių ir pastatyti ne tik pigiau, bet ir geriau.
„S. Kudokas nėra grynasis modernistas. Jo architektūra balansuoja tarp klasikos ir modernumo. Jeigu mes žiūrim iš išorės, tai matome neoromanikos, matome itališko racionalizmo apraiškų, viduje – daugiau modernumo. Spaudoje buvo daug rašyta, daug girta, Kudokas lygintas su Minoru Yamasaki, kitomis žymiomis pavardėmis“, – aiškina V. Petrulis.
Modernizmas ir Varnelio vitražai
Pasak architektūros istoriko, S. Kudokas laikėsi minties, kad bažnyčios nereikia apkrauti dailės kūriniais ar nereikalingais ornamentais, kurie atitraukia dėmesį. Bet kartu didelį akcentą jis skyrė architektūrai ir erdvės suformavimui.
„Vienas iš ryškiausių modernybės ženklų – vitražų vainikas už altoriaus, kuris – viena vertus, universalaus modernizmo ženklas, kita vertus, ir Lietuvoje Pilviškių Švč. Trejybės bažnyčioje Kudoko suprojektuotas tas pats sprendimas.
Statybų technologija buvo labai pažangi. Bažnyčia pastatyta naudojant plieno karkasą. Yra tas pats statymo būdas, kaip buvo statomi dangoraižiai. Kartu su juo dirbo ir nauja kylanti žvaigždė – dailininkas Kazys Varnelis, kuriam tuo metu buvo kiek daugiau nei 30 m. Ir vėliau jis tikrai išgarsėjo ir tapo vienu žymiausių lietuvių dailininkų“, – pažymi architektūros istorikas.
K. Varnelis gimė Alsėdžiuose, Plungės rajone. Kaune mokėsi pas Stasį Ušinską. Vėliau išvyko į Vienos dailės akademiją. Atvykęs į JAV, įsteigė Čikagoje bažnytinio meno dirbtuvę, tad, kurdamas Klivlando bažnyčios vitražus ir altorius, jau turėjo patirties.
Kaip rašė to meto Čikagos „Draugas“, 32 vitražus Varnelis sukomponavo mozaikos pagrindu, jie sudaro nuostabų spalvų miražą ir tai yra seniausias vitražo tipas, žinomas meno istorijoje.
„Iš pačio ankstyviausio laikotarpio yra likę Varnelio daryti vitražai, tai yra neabejotina šios bažnyčios puošmena. To paties dailininko daryti altoriai, kuriems marmuras atvežtas iš Italijos, išgyveno šiokias tokias rekonstrukcijas“, – atkreipia dėmesį V. Petrulis.
Bažnyčios atnaujinimo projektą ir naują altorių sukūrė taip pat dipukas, inžinierius, architektas Eduardas Kersnauskas, Kryžių kalno bareljefą, rūpintojėlį ir šventą Kazimierą naujam altoriui padarė skulptorius Ramojus Mazeliauskas.
Ant bažnyčios sienų atsirado taip pat jo sukurti keturi bareljefai, vaizduojantys stebuklingus Marijos atvaizdus Lietuvoje – Aušros Vartuose, Šiluvoje, Žemaičių Kalvarijoje ir Pažaislyje. Dėl jų Klivlando bažnyčią pradėjo vadinti Lietuvos Madonų šventove.
„Nors bažnyčios sumanymas yra neperkrauti lietuviškomis detalėmis, elementais, bet vis tiek vaikščiodami galim pamatyti daugybę smulkių elementų, tarkim, žirgeliai ir juosta medžio drožybos – tikrai charakteringas lietuvių elementas“, – komentuoja V. Petrulis.
Vis dar susirenka lietuvių
Nors šiame rajone lietuvių nebegyvena, kartą per savaitę čia suvažiuoja lietuviai iš atokesnių vietovių. Sekmadienį, 10 val. ryto, – laikas šv. Mišioms ir pabendravimui po jų.
Kaip pasakoja po Mišių sutikta lietuvė Rasa Ubaitienė, Klivlande buvo vieni veikliausių lietuvių. Turėjo ir ansamblį, kuriame šoko ir ji pati. Su juo pašnekovė dalyvavo ir pirmojoje, ir dar keliose šokių šventėse.
„Mes čia labai veikėme, dabar jaunimas atitrūko, o mes pasenom ir liko tokia spraga. Aš esu lietuvė ir mirsiu ja. O Lietuvai linkiu tik žydėt“, – kalbėjo sutikta tautietė.
