Iš Italijai priklausančios saulėtos Sardinijos salos atskridus į Taliną pasitiko pilkas dangus, minusinė temperatūra ir santūrumu šarvuoti vietiniai žmonės. Pilkas dangus lydėjo visą viešnagę Taline. Tačiau kai galvojau, kokį įspūdį išsivežu iš pažinties su Estijos lietuviais, mintyse sukosi vienas žodis – šviesa. Kaip tai įmanoma šalyje, kur saulės kartais ir su žiburiu nerasi, kur tyla ir santūrumas – it Taliną supančios klampios pelkės, o į Italijoje gyvenant įprastą pasisveikinimą šypsena atsakoma akių nusukimu? Atsakymas – Taline sutikti gyvenimus kuriantys lietuviai.
Pirmą kartą nerti tarp Estijos lietuvių teko Knygų klube, kuris kartą per mėnesį susirenka LR ambasados Taline patalpose. Vos įžengus apglėbė cinamoninių bandelių ir kavos aromatas. Lietuviškomis knygomis nukrautų lentynų apsuptyje įvyko ir pažintis su žmogumi, kuris davė pradžią Estijos lietuvių bendruomenei – vienintelei bendruomenei, įkurtai sovietinėje erdvėje, su 51-erius metus Taline gyvenančia menotyrininke eksperte, vėliau tapusia jogos, meditacijos ir hipnoterapijos mokytoja Milda Marija Trinskyte.
„Į Taliną atvykau, nes ištekėjau. Ilgainiui pajutau poreikį susikurti savą ratą, būti jame sava tarp savų, galų gale kalbėti lietuviškai“, – pokalbį vienoje Talino viešbučio kavinėje pradėjo Milda Marija. Tas vidinis poreikis virto 1980 m. įkurta Estijos lietuvių draugija, po aštuonerių metų tapusia oficialia bendruomene ir Pasaulio lietuvių bendruomenės dalimi. „Darėme įvairius renginius, kvietėme liaudies ansamblius, atlikėjus iš Lietuvos. Mums svarbiausia buvo bendravimas – šiltas lietuviškas bendravimas“, – prisiminimais dalijosi 15 metų Estijos lietuvių bendruomenei vadovavusi Milda Marija.
Jai pasitraukus iš pirmininkės pareigų, ilgus metus bendruomenei vadovavo Rasa Cecilija Unt. 2017 m. bendruomenės vadeles perėmė rinkodaros strategas Vaidas Matulaitis, jis per trejus pirmininkavimo metus pritraukė naujų ir jaunų žmonių ir sukūrė naują bendruomenės veidą.„Mano vaidmuo buvo reformuoti bendruomenę, padaryti chirurginę operaciją, kad toliau kūnas augtų sveikesnis, vešlesnis, stipresnis“, – kalbėjo 15 metų Taline dirbantis V. Matulaitis.
Tą reformuotą kūną perėmė ir jau trejus metus vairuoja daktarė Rita Kuzminienė. „Kai gyveni toli nuo namų, labai lengva ištirpti, ilgainiui pajutau, kad mano ryšys su Lietuva ima silpnėti ir tai yra toks kankinantis jausmas, nes nebežinai, kam tu priklausai. Man ėmė trūkti to ryšio su šaknimis, norėjosi, kad dukros žinotų, iš kur jos ateina, kur jų šaknys. Tad mano prisijungimas prie bendruomenės buvo asmeninis poreikis“, – pasakojo pusmečiui studijuoti į Estiją atvykusi, o jau 34-us metus čia gyvenanti Rita.
Tapusi valdybos nare, vėliau perėmusi bendruomenės vairą, teatrą, kultūrą, muziką mylinti Rita savo aistromis uždegė ir bendruomenę. Taip bendromis valdybos pastangomis Taliną supurtė apie dešimt originalių bendruomenės renginių: nuo koncertų su Andrium Mamontovu, Giedre Kilčiauskiene, „Folk Trio“, susitikimų su istorikais, žurnalistais, muzikais, aktoriais iki jau tradiciniais tapusių gegužinių – Lietuvos dienų Estijos etnografiniame muziejuje po atviru dangumi, kur groja skrabalai, skamba lietuvių liaudies dainos ir šokiai, drožinėjami medinukai, pinamos juostos, kepami šakočiai, pristatoma lietuviška duona, sūriai, arbatžolės. Iki kasmetinio žygiadienio ir itin didelio dėmesio sulaukiančio teatradienio, kuriame spektaklius pristatė Keistuolių, Atviro rato, Oskaro Koršunovo teatrai.
„Vienas iš mūsų tikslų yra ieškoti sąsajų tarp Lietuvos ir Estijos, parodyti, kad turime labai daug bendro, o taip pat čia gyvenantiems lietuviams priminti, kad jie neužsimirštų, didžiuotųsi ir skleistų žinią apie Lietuvą savo rate ir kad vis daugiau rastųsi Estijoje Lietuvos, – apie bendruomenės tikslus pasakoja Rita ir priduria: – Vienas žmogus be komandos – ne karys. Man už nugaros stovi fantastiška valdyba ir tik kartu mes verčiam kalnus.“
Visi Taline sutikti lietuviai dalijosi įžvalgomis apie tokią geografiškai nuo Lietuvos netolimą (sostines skiria vos 600 kilometrų), tačiau mentalitetu tokią tolimą Estiją. Vienas iškalbingų pavyzdžių – reakcija į Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
„Po vasario 24-osios emociškai netilpau savyje, o estai ir toliau buvo jiems įprastai santūrūs, – neslėpė 12 m. Taline gyvenantis vienos lietuviškos kompanijos filialo Estijoje generalinis direktorius ir bendruomenės valdybos narys Mindaugas Mėlinis. – Estai pasitiki valstybe, savanorių organizacijomis ir nepuola nešti rūbų ar kitos paramos, niekas čia Ukrainos vėliavų balkonuose nekelia.“
Prie bendruomenės iš pradžių tiesiog žmogiškai pabendrauti prisijungęs Mindaugas per devynis karo mėnesius su kolegomis Lietuvoje surinko ir nuvežė bent septynias siuntas, jos pasiekė konkrečius žmones Ukrainoje.
Paskutinę siuntą jis išsiuntė lapkričio pabaigoje: keliolika padėklų šiltų rūbų, maisto, generatorių. Nors estai santūrūs, prie paramos lietuvio pastangomis prisidėjo ir Estijos lietuviai, ir jo vadovaujamos įmonės darbuotojai estai, ir fiziniai asmenys, ir partneriai Estijoje nuo finansų įmonių iki nekilnojamojo turto valdytojų.
„Mano kirpėjas yra ukrainietis, gyvenantis Estijoje jau ketverius metus. Kai paskutinį kartą pas jį nuėjau, sužinojęs apie dar vieną siuntą, jis paklausė: „Kodėl tu tai darai?“ O aš net nepagalvojau kodėl. Mes žinom, kas yra okupacija, kas yra agresorius, bet net jei ir nesi patyręs savo kailiu okupacijos, net jei nežinai, kas yra nelaisvė, čia klausimų nėra, – kalbėjo Mindaugas, iškabinęs Ukrainos vėliavą ant vadovaujamos lietuviškos įmonės būstinės Taline. – Iš vienos pusės tai yra pilietiškumas, iš kitos pusės – svarbu paprasčiausia būti geru žmogumi. Geras žmogus neįskaudins, supras, užjaus ir – svarbiausia – padės. Padėsim tiek, kiek reikės. Būti geram kitiems yra gera.“
„Tai, ką šiandien daro Estijos lietuvių bendruomenė, perkopė visus mano lūkesčius, – paklausta, ar tokią bendruomenę prieš 42 m. kūrė, sako Milda Marija. – Paslaptis? Išsilavinę, inteligentiški, plačių pažiūrų žmonės.“
Paliekant Taliną pilką dangų perskrodė saulės spinduliai. „Kokį vieną žodį išsivežtum iš pažinties su Estijos lietuviais?“ – prisiminiau per viešnagę išgirstą buvusio bendruomenės pirmininko V. Matulaičio klausimą. Tas vienas žodis – šviesa. Nepaisant baltųjų naktų pavasarį, juodųjų naktų rudenį, nepaisant klampių it Taliną supančios pelkės pilko dangaus atspalvių, tai, kas išskiria Estijos lietuvių bendruomenę, yra šviesa. Šiame žemės lopinėlyje tą šviesą spinduliuojantys tautiečiai.
