Ramiame Tokijo gyvenamųjų namų kvartale, atokiau nuo miesto neoninių šviesų ir šurmulio, saulėtą ir šiltą rudens popietę susitinkame su Yuko Yamasaki. Pakeliui iš metro stoties iki jos namų sustojame prie senos tradicinės tofu parduotuvės. Jos skoningai įrengtoje rezidencijoje nemažai daiktų iš Lietuvos – apčiuopiami prisiminimai apie trejų metų diplomatinę tarnybą, tapusią gilia asmenine aistra. Šie daiktai yra tylūs liudijimai apie jos puoselėtas draugystes ir kultūrinius saitus, gilų ryšį, kuris neliko nepastebėtas.
2024 m. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda Yuko Yamasaki apdovanojo specialiu pripažinimo ženklu už jos, kaip kultūros ambasadorės, darbą. Tai retas pripažinimas ambasadoriaus sutuoktinei, liudijantis jos išskirtinį indėlį, nenuilstamai propaguojant Lietuvos kultūrinį gyvenimą muzikos ir literatūros srityse. Tačiau dar labiau mus nustebino tai, kad Y. Yamasaki meilė Lietuvos kultūrai prasidėjo dar gerokai prieš jai atvykstant į šalį.
Susitinkame ir kitą dieną, prieš pat oficialiais drabužiais pasipuošusiems Yuko ir jos vyrui Shiro įžengiant į vieną iš imperatoriaus rūmų sodų, kur vyks Japonijos imperatoriaus rengiama šventė.
– Ką apie Lietuvą žinojote prieš atvykdama į šalį?
– Buvo nelengva rasti naujausią informaciją – tik nedidelį skyrių Baltijos valstybių kelionių vadove ir vieną seną knygą iš Japonijos ir Rusijos karo laikų, kurioje nebuvo jokios informacijos apie šiuolaikinį gyvenimą. Mums pasisekė, kad praėjus vos savaitei po paskyrimo patvirtinimo atsitiktinai susitikau su Japonijos ambasadoje Vilniuje dirbančios Harukos Seto seserimi, kuri supažindino mane su „Kake Make“ – populiariausia vaikų knyga Lietuvoje. Kaip buvusi redaktorė aš iš karto susižavėjau energinga, pozityvia knygos pagrindine veikėja – ji buvo ryškus kontrastas Japonijos vaikų literatūroje vyraujančiam „švelniam“ stiliui. Nusprendžiau, kad turiu išleisti šią knygą Japonijoje. Tai tapo mano misija prieš pat išvykstant.
Dauguma redaktorių manė, kad mergaitės veidas spinduliuoja Japonijos skaitytojams pernelyg intensyvia energija, bet aš nepasidaviau. Paskutinę akimirką buvęs kolega iš žurnalo labai susidomėjo knyga, ir likus vos dviem dienoms iki išvykimo mes sudarėme leidybos sutartį, o Haruka vėliau išvertė pirmąją knygą. Kai 2019 m. knyga buvo išleista japonų kalba, jos egzempliorių įteikimas prezidentui G. Nausėdai ir pirmajai poniai tapo svarbiu įvykiu ambasadoje.
– Jūsų praeitis pakankamai kosmopolitiška, esate gyvenusi Tokijuje ir Niujorke. Kaip vyko adaptacija Vilniuje?
– Vilnius mums pasirodė puiki vieta gyventi. Miestas tiesiog tobulas savo dydžiu ir aš vis dar to pasiilgstu. Tokijuje turime viską – teatrus, muziejus, koncertų sales, bet, kol ten nuvyksti, kartais labai pavargsti. Tuo tarpu Vilniuje muziejai ir koncertų salė buvo pasiekiami pėsčiomis. Galėjome patogiai susitikti su draugais, o kartais net netikėtai sutikdavome pažįstamus. Tai labai žmonėms palanki vieta, leidžianti užmegzti gilesnius ryšius. Susitikti su kuo nors Tokijuje yra sudėtinga ir varginanti užduotis, reikalaujanti kruopštaus planavimo, nes žmonės dažnai gyvena valandos ar daugiau kelio atstumu, todėl susitikimo derinimas neretai pareikalauja daug energijos.
– Ar susidūrėte su kokiais nors konkrečiais iššūkiais, galbūt susijusiais su gyvenimo tempu ar kultūra?
– Iš pradžių man buvo sunku įsiminti lietuviškas pavardes. Vardai nekėlė didesnių problemų, bet pavardės mums buvo tikras iššūkis. Prisimenu, kai mano vyras turėjo sakyti pirmąją kalbą Kaune ir teisingai ištarti ilgą žmogaus pavardę. Be to, skiriasi vyro ir žmonos pavardės – iš pradžių tai buvo didžiulis protinis iššūkis. Nors vėliau mes šiuos dalykus įvaldėme, pradžioje jie mums kėlė nemažai iššūkių.
– Koks Lietuvos gyvenimo ar kultūros aspektas jus labiausiai nustebino, kai čia apsigyvenote?
– Greitai supratau, kad lietuviai labai domisi Japonijos kultūra, ypač tokiais dalykais kaip ikebana. Taip pat pastebėjau, kad mokymosi stilius yra vienas iš pagrindinių mūsų kultūras siejančių dalykų. Tai paaiškėjo per internetinį ikebanos labdaros renginį, kurio metu pandemijos įkarštyje buvo renkamos lėšos vėžiu sergančius vaikus remiančiai labdaros organizacijai. Pagrindiniai ikebanos principai, tokie kaip trijų proporcijų taisyklė, labai skiriasi nuo vakarietiško požiūrio, labiau orientuoto į paprastą gražios puokštės sukomponavimą.
Kai kuriems dalyviams iš užsienio sunkiai sekėsi laikytis griežtų taisyklių, tačiau lietuvės buvo labai dėmesingos. Jos atidžiai klausėsi ir tiksliai vykdė instrukcijas. Tai leido man suprasti, kad lietuviai ir japonai pasižymi bendru nesavanaudišku požiūriu į mokymąsi ir meną: pirmiausia įsisaviname pagrindinius judesius ir taisykles, kartais iš pagarbos tradicijai ir istorijai tūkstančius kartų imituodami mokytoją. Originalus kūrėjo skonis atsiskleidžia tik tada, kai įtvirtinami pagrindai. Šis bendras pagarbus požiūris į mokytoją ir kultūrą mane giliai palietė.
– Ar pirmosiomis dienomis Lietuvoje buvo kokių nors juokingų ar įsimintinų momentų?
– Mes nuvykome į Kauną „Žalgirio“ arenoje žiūrėti krepšinio rungtynių, į kurias mus pakvietė mūsų pirmieji artimi draugai Nida ir Darius Degučiai. Jie mums pasakojo, kad krepšinis yra Lietuvos ypatumas, ir pakvietė mus tai patirti. Plojimai, dainos... kažkas nepaprasto! Tai buvo neįtikėtina patirtis.
– Ar pavyko pramokti lietuvių kalbos? Ar vietos kalba buvo svarbi jūsų kasdieniame gyvenime ir bendravime?
– Mudu su vyru pradėjome lankyti pamokas, bet greitai supratome, kad ši kalba yra kur kas sudėtingesnė nei prancūzų ar vokiečių. Supratome, kad per savo kadenciją jos neįsisavinsime, nes atsidavimas šiai veiklai atimtų per daug laiko, kurį galėtume skirti naujiems žmonėms pažinti ir ryšiams užmegzti. Vis dėlto aš nepraradau susidomėjimo ir vis dar mokausi per Valstybės institucijų kalbų centro siūlomą internetinį kursą.
Mokyklos direktorė Audronė Auškelienė yra mano artima draugė, o mano mokytoja Daiva Mažiulytė yra nuostabi ir labai kantri. Mus sieja gilus bendras susidomėjimas haiku, kuris paskatino įdomias diskusijas apie kultūrinius skirtumus rašant ir vertinant haiku.
– Ar lietuvių ir japonų haiku yra panašūs?
– Lietuviai tikrai domisi haiku, net mokosi apie juos vidurinėje mokykloje. Nors lietuviškas haiku taip pat yra trumpas, tradicinė japonų forma griežtai naudoja 17 garso vienetų (morų), pasižymi 5–7–5 struktūra ir reikalauja tinkamų sezoninių žodžių (kigo), padedančių perteikti daug didesnės visatos jausmą. Pavyzdžiui, žodis „yama“ (kalnas) pats savaime nėra sezoninis, tačiau frazės „nusidažantis kalnas“ reiškia rudenį, o „miegantis kalnas“ reiškia žiemą.
Šios griežtos taisyklės taikomos visiems gamtos aspektams, leidžiant kigo perteikti gilų jausmą. Man šis ryšys atrodo įdomus: kanklės, kuriomis išmokau groti, turi tik 10 stygų – tik 10 garsų. Šis apribojimas, kaip ir haiku taisyklės, leidžia perteikti gilias emocijas net be žodžių. Neseniai pradėjau kurti muziką šiam instrumentui, priimdama šiuos apribojimus.
– Kokie buvo įsimintiniausi įvykiai jums viešint Lietuvoje?
– Įsimintiniausias renginys buvo internetinis koncertas, kurį surengėme 2021 m. vasarį Chiunės Sugiharos išduotų vizų 80-mečio proga. Kadangi dėl COVID-19 buvo atšaukti visi vieši renginiai, mano vyras pasiūlė surengti koncertą internete. Pirmiausia reikėjo išsklaidyti Japonijos užsienio reikalų ministerijos dvejones dėl biudžeto, nes tokių renginių iki tol nebuvo buvę. Paprašiau savo muzikantų draugų Žemynos Trinkūnaitės, Giedriaus Kuprevičiaus, Renatos Marcinkutės Lesieur, Viktorijos Miškūnaitės, Kristiano Benedikto ir Agnės Sabulytės pasirodyti koncerte. Jie savo ruožtu pakvietė savo draugus: Ugnių Vaiginį, Džiugą Daugirdą, Zbignevą Levickį ir Leoną Somovą.
Susibūrė nuostabi grupė atsidavusių muzikantų. Aleksandra ir Vilius Kerai padarė įrašą. Visi sunkiai dirbo, kad koncertas būtų kuo geresnis. Renginys, kurį transliavo LRT televizija, buvo aukšto lygio kultūriniai mainai tarp Lietuvos ir Japonijos. Ž. Trinkūnaitė paskatino mane scenoje groti kanklėmis. Man tai buvo labai ypatingas asmeninis momentas ir brangus prisiminimas, kurį saugosiu visą likusį gyvenimą. Šie muzikantai tapo artimais draugais.
– Ar turite mėgstamą Lietuvos menininką, kompozitorių ar kultūros veikėją?
– Be jau minėtų muzikantų draugų, mudu su vyru buvome sužavėti puikių menininkų gausa Lietuvoje! Ypač nustebino berniukų ir moterų chorai, išsiskiriantys savo teigiama energija ir gilia bendruomeninio dainavimo kultūra. Tačiau didžiausias mano asmeninis atradimas buvo kanklės. Ž. Trinkūnaitės pasirodymų metu atradau, kaip šis paprastas instrumentas gali skleisti tokį gražų garsą. Kadangi nebuvo mokyklos, Žemyna maloniai pasisiūlė mane mokyti groti 9 stygų kanklėmis, ir aš jaučiausi laiminga, kad bendruomenė mane priėmė, nors pradėjau mokytis tokio amžiaus.
Juos labai nustebino, kad japonė moteris domisi šiuo instrumentu! Net neįsivaizdavau, kad kada nors koncertuosiu viešai, bet Žemyna visada mane drąsino. Jaučiau, kad, jei noriu išmokti groti kanklėmis, turiu tai padaryti Lietuvoje, čia ir dabar. Grojau daugelyje mažų susibūrimų, kurie atvedė iki nuostabių viešų pasirodymų, įskaitant Joninių šventę Nidoje 2021 m., kurią transliavo LRT televizija, – tai nepamirštamas prisiminimas.
Yuko rodo iš Lietuvos atsivežtą kanklių kolekciją. Ji turi keturis instrumentus, kurie visi supakuoti į specialiai pagamintus dėklus. Vienos kanklės iš Klaipėdos regiono, kurias jai padovanojo Donatas Bielkauskas, kabo virš pianino, o kitos, itin branginamos, yra Šiaulių menininko Alberto Martinaičio dovana. Neseniai ji sukūrė dainą dešimtstygėms kanklėms, o mes esame palepinami nuostabia japonų melodija „Hanano-Rudens gėlių laukas“, su gražiu, ausiai taip gerai pažįstamų lietuviškų garsų prieskoniu. Ji paaiškina, kad Hanano yra haiku kigo, reiškiantis rudenį.
– Lietuva šiemet mini Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Japonijoje jis žinomas pirmiausia kaip mistinis dailininkas. Ar šalyje auga susidomėjimas jo mažiau žinomais kūriniais, ypač muzika?
– Iš tiesų Japonijoje jis pirmiausia žinomas kaip mistinis dailininkas, o šią reputaciją sustiprino 1990 m. surengta paroda, kurioje eksponuotus darbus gyrė net imperatorienė. Nedaugelis žmonių žino jį kaip kompozitorių, tačiau susidomėjimas jo muzika auga.
Prieš dvejus metus Saporo mieste koncertavo V. Miškūnaitė, dainavo lietuviškas dainas, o japonų styginių kvartetas atliko keletą M. K. Čiurlionio kūrinių. Tai buvo nuostabu, japonų styginių kvartetui ir publikai labai patiko ši muzika. Taigi, tiesiog reikėtų daugiau galimybių ją atlikti.
– Be oficialių diplomatinių pareigų, ambasadoriaus žmona dažnai atlieka svarbų vaidmenį kultūriniame ir socialiniame gyvenime. Kaip vertinate savo asmeninę misiją ir vaidmenį prisidedant prie Lietuvos visuomenės gyvenimo tuo metu, kai rezidavote Vilniuje?
– Mano asmeninė misija buvo sutelkta į du dalykus: kultūrinių renginių organizavimą siekiant surinkti lėšų svarbiems tikslams, ypač vėžiu sergantiems vaikams, ir sąmoningumo didinimą. Asta Kavaliauskaitė papasakojo man apie Labdaros ir paramos fondą „Rugutė“, ir aš buvau sužavėta jų pastangomis bei norėjau juos paremti. Mąsčiau apie veiklą, kuri skatintų kultūrinius mainus su Japonija. COVID pandemijos metu pagalvojau, kad galėtume lietuviams internetu pristatyti japonų furošikį (furoshiki). Furošikiai Lietuvoje nėra parduodami, todėl paprašiau Astos juos pagaminti iš lietuviško lino. Labai gražiai pavyko. Asta tapo gera drauge, ir net mums grįžus į Japoniją toliau rėmė mano indėlį į „Rugutės“ fondą – esu jai už tai labai dėkinga. Remdami sergančius Ukrainos vaikus, pagaminome Ukrainos vėliavos spalvų furošikį ir rinkome aukas Japonijoje. Noriu, kad lietuviai jaustųsi artimesni Japonijai.
Taip pat svarbu kalbėti apie problemas. Svarbu, kad Japonijos žmonės, kurie dažnai jaučiasi saugūs dėl mūsų salos geografijos, suprastų, kad gyvenimas ne visur yra taikus. Mes dažnai jaučiamės toli nuo pavojingų karų ir konfliktų. Europoje konflikto pavojus yra artimesnis, o jauni japonai daugiausia dėl silpnesnio jenos kurso vis labiau orientuojasi į vidaus reikalus. Dauguma jaunų žmonių nebeskaito laikraščių ir nebesinaudoja tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Realaus pasaulio problemos tampa kažkieno kito problemomis. Realybė užsienyje yra visiškai kitokia. Manau, kad mano padėtis įpareigoja prisidėti prie šio supratimo. Tikiuosi, kad per muziką ir meną galėsime toliau mažinti šį atotrūkį.
– Ar galėtumėte šiek tiek daugiau apie tai papasakoti? Ar jūsų požiūris buvo labiau „fusion“, kai įtraukiama elementų iš kelių kulinarijos tradicijų, ar radote kokių nors sąsajų tarp lietuviškos ir japonų virtuvės?
– Aš orientavausi į paprastą japonų namų virtuvę, o ne į sudėtingus restorano lygio patiekalus, kad ji būtų prieinama Lietuvos auditorijai. Nida Degutienė pritarė šiai filosofijai ir ėmė skelbti paprastus mūsų receptus savo internetinėje elektroninėje knygoje. Mes vis dar planuojame išleisti įprastą knygą, kurioje lengvai pagaminami japonų patiekalai būtų derinami su lietuviškais receptais, pavyzdžiui, „Tinginio“ (gardaus nekepto šokoladinio pyrago). Aš net aptikau įdomių istorinių sąsajų: karalienės Elžbietos II mėgstamiausias desertas buvo labai panašus į „Tinginį“. Tai mane privertė susimąstyti, ar britai išmoko receptą iš lietuvių, ar atvirkščiai. Labiausiai tikėtina, kad jis buvo sukurtas nepriklausomai, nes tiesiog yra lengvai pagaminamas.
– Be konkrečių menininkų ar asmenybių, ar radote kokią nors lietuvių tautos savybę, kuri jums ypač įstrigo, galbūt bendrą bruožą su japonų kultūra?
– Man labai pasisekė, kad Lietuvoje sutikau tiek daug malonių žmonių. Vienas iš svarbiausių momentų buvo kanklių atradimas. Be jų kalbos barjeras būtų mane apribojęs diplomatine aplinka, ypač įvairiuose labdaros renginiuose. Laimei, greitai užmezgiau nuoširdžias draugystes su lietuviais ir atradau, kad jie yra šilti ir malonūs žmonės, pasiruošę man padėti. Šie ryšiai leido man pažinti šalį labiau asmeniškai – susitikti su žmonėmis jų namuose, pamatyti jų tvarkingus sodus ir įvertinti mažus kasdienius dalykus, įskaitant daugybę mažų indelių su skaniu maistu. Jų ramus, nuoširdus gyvenimas leido man suprasti, kad lietuviai ir japonai labai tinka vieni kitiems: mes nesame „besipuikuojantys“ žmonės, mes greičiau ramūs ir kuklūs.
– Kokiu Lietuvos kultūros ar visuomenės aspektu dažniausiai dalinatės su Japonijos gyventojais?
– Aš visada sakau žmonėms, kad lietuviai mėgsta meną, muziką, o labiausiai – dainuoti. Čia giliai įsišaknijusi bendruomeninio dainavimo kultūra, kai kiekviena proga dainuojama gražia harmonija. Meilė muzikai sukūrė nuostabų mainų projektą. „AKchoir“ dirigentas Akihito Kinashi buvo labai sujaudintas didžiulio choro pasirodymo 2014 m. Dainų šventėje. Vėliau jis su savo choru sudainavo dainą „Mano kraštas“, įtraukdamas kelis posmelius ir japonų kalba. Šis gražus pasirodymas tapo žinomas ir Lietuvoje.
Asta mane supažindino su Akihito, ir šią vasarą su kolegomis muzikantais surengėme du koncertus Lietuvoje. Kitą vasarą mes su Akihito planuojame surengti koncertą Japonijos ambasadoje, skirtą 35-osioms diplomatinių santykių tarp mūsų šalių atkūrimo metinėms paminėti. Akihito atvyks su „AKchoir“, o aš atsivešiu savo kanklių mokinius. Instrumentas atkeliavo į Japoniją, o dabar grįš į Lietuvą, kad pasidalintų nauju japonišku skambesiu. Taigi, ryšys tarp dviejų šalių stiprėja. Malonu stebėti, kaip jis vystosi.
Žemyna man pranešė, kad Seimas nusprendė, jog 2026-ieji bus kanklių metai. Atrodo, kad Lietuvoje grojančiųjų kanklėmis skaičius auga. Vis daugiau žmonių atranda šį gražų instrumentą.
– Grįžusi į Japoniją gavote Lietuvos prezidento apdovanojimą. Už ką jis buvo skirtas?
– Labai nustebau, kad buvau nominuota ir pelniau šį apdovanojimą, ypač turint omenyje tai, kad iš Lietuvos išvykau jau prieš trejus metus. Mano vyrui pavyko ištrūkti trumpų atostogų ir mes dalyvavome ceremonijoje. Tai buvo vienintelis kartas gyvenime, kai man teko tokia garbė. Ceremonija buvo nuostabi, buvau tikrai nustebinta, kiek jos vedėjai žinojo apie mano darbą tiek gyvenant Lietuvoje, tiek po to, ypač apie mano pastangas per „Rugutės“ fondą ir „Juodos duonos klubą“ padėti vėžiu sergantiems Ukrainos vaikams. Mes net juokais svarstėme, spėliojome, ar kas nors iš toli stebi mūsų darbą!
Aš tikrai norėčiau ir toliau stengtis perteikti tikrąją Lietuvos atmosferą mane supantiems žmonėms per jos skonį ir apčiuopiamas tekstūras, pristatydama juodą duoną, lino audinius, kankles, „Kakę Makę“ ir dar daug daug visko! Prieš šią vasarą atvykdami į Lietuvą, mes su Akihito sukūrėme dainą „Kakė Makė“ ir išleidome ją kompaktinėje plokštelėje. Tikimės, kad daina bus mėgstama ir dainuojama abiejų šalių vaikų!
Tada mums pasiūlo labai skanios lietuviško stiliaus juodos duonos, minkštos ir drėgnos. Ši unikali duona gaminama iš miltų, atgabentų iš Hokaido, šiauriausios Japonijos salyno salos, tačiau naudojamas ambasadoriaus Aurelijaus Zyko žmonos Kristinos Zykienės padovanotas lietuviškas raugas, kuris saugomas kaip itin brangus lobis. Praėjusiais metais Yuko įkūrė „Juodos duonos klubą“, kad galėtų pasidalinti juodos duonos receptu su draugėmis. Ši veikla remia Labdaros ir paramos fondą „Rugutė“.
