„Buvau laiminga, viską turėjau“, – sako visą jaunystę Vabalninko miestelyje, Biržų rajone, gyvenusi ir siuvėja dirbusi Diana Remeikienė. Nuo to laiko praėjo 21 metai. Dabar Diana vadina save Amerikos lietuve. Jos namai – ant Ramiojo vandenyno pakrantės, Santa Monikoje. Tai Palangą primenantis Los Andželo rajonas, kur visada tvyro atostogų nuotaika.
„Amerika atrodė nepasiekiama“
„Į Ameriką neplanavau, jokių svajonių neturėjau. Užpildėme prašymą gauti žalią kortą, galvojau, niekur neskrisime. Vienus metus, antrus, nes mano vyro sesuo čia gyveno. Ji labai norėjo, kad šeima atvažiuotų, kad kas nors atsikeltų ir gyventų, bet aš to visai neplanavau. Vienais metais gaunu didelį voką, dar angliškai skaityti nemoku.
Lekiu į mokyklą, anglų kalbos mokytojos klausiu: „Kas čia parašyta?“ Tada nagrinėjome, siuntėme dokumentus. Taip prasidėjo procesas. Galvojau: jei yra proga, kodėl ne? Reikėtų pabandyti, nors ir labai baisu. Sakiau taip: „Skrendame, jei nepatiks, parvažiuosime namo“, – prisimena pašnekovė.
Amerikietiškoje žaliosios kortelės loterijoje kasmet dalyvauja tūkstančiai lietuvių, tačiau pildydami paraišką ne visi pagalvoja, kad jei laimės, teks apsispręsti – pakeisti gyvenimą iš esmės ar vis dėlto atsisakyti netikėtai gautos galimybės. Jai su tuomečiu vyru buvo baisu, daug nežinomybės.
„Kai reikėjo spręsti, tris dienas nesikalbėjome. Buvo sunku nuspręsti, nesupranti, kas vyksta. Baimė, nes niekur nebuvau skridusi. Amerika atrodė nepasiekiama. Kai gauni galimybę, galvoji: ką dabar darysiu?“ – pasakoja lietuvė.
Diana nepamirš pirmųjų mėnesių, kai staiga ramų ir nedidelį Vabalninką pakeitė turistus iš viso pasaulio viliojanti Santa Monikos pakrantė.
„Atsidūriau lyg kitame pasaulyje, nieko panašaus dar nemačiau. Atkeliavome tiesiai į Santa Moniką, nes vyro sesuo jau čia buvo apsistojusi. Buvo lengviau, ji mums daug padėjo. Man buvo egzotika. Šilta, važiuoji pro restoranus, jauti kiekvieno maisto kvapą. Augalai, gamta. Iš Lietuvos išskridome žiemą, atskrendi – vasara“, – pirmuosius įspūdžius prisimena pašnekovė.
Gavo pasiūlymą dirbti aukle
Pirmąjį darbą Amerikoje lietuvė gavo per vietinę darbo biržą. Moteris įsidarbino dienos centre, skirtame vyresnio amžiaus žmonėms.
„Ten seneliai ateina kaip į darželį, dienai. Jų sveikatos draudimas skiria. Gauna porą dienų per savaitę ir ateina į tą centrą. Yra virtuvė, yra, kas juos užima, vežioja į paplūdimį, į iškylas, kas sutvarko, kas pavalgydina, išvežioja pas gydytojus, daro fizines terapijas. Gražiai praleidžia dieną“, – pasakoja Diana.
Lietuvė dirbo dienos centro virtuvėje, o kadangi dirbo gerai, jos paprašė užimti ūkvedės vietą, važiuoti į parduotuvę supirkti reikalingų prekių. Trejus metus padirbusi su seneliais, Diana gavo pasiūlymą tapti privačiai samdoma vaikų aukle. Tuo Amerikoje užsiima daug moterų, atvykusių iš Rytų Europos šalių.
„Sėkmingai radau šeimą, puikiai sutariame. Kaip jiems manęs reikia, taip ir man jų reikia. Ji yra prodiuserė, vyras – veteranas, abu baigę medicinos mokyklą. Ji pasirinko rašyti, su tuo susiję jos filmai, jei žinote, „Ligoninės priimamasis“. Kūrė serialus, pristatė televizijoje.
Vieną filmavo Vankuveryje, teko su ja skristi į Kanadą, po to skridome į Niujorką. Norėjo, kad dukros būtų šalia“, – apie darbą kalba lietuvė.
Toje pačioje šeimoje – jau 17 metų
Serialo „Ligoninės priimamasis“ kūrėjos ir jos vyro namai Dianai suteikė darbą ilgus metus. Daugelis auklių kas kelerius metus keičia šeimas, o Diana jau 17 metų dirba ten pat.
„Gamini, aptvarkai. Čia nuo tavęs priklauso. Vieni nori tik vaikus prižiūrėti, kiti padaro daugiau. Aš pagaminsiu valgyti, patvarkysiu, išskalbsiu. Kartais neklausiu, bet padarau daugiau. Manau, dėl to 17 metų ten ir esu.
Manęs niekada nenuskriaudė, mano šeimai skyrė sveikatos draudimą. Esu laiminga, turėdama žmogų, kuris supranta, kad visiems reikia gyventi. Per pandemiją man mokėjo atlygį, nors sėdėjau namuose“, – sako pašnekovė.
Kai Dianos kas nors paklausia, kiek turi vaikų, ji juokiasi, kad penkis. Ne tik savo dvi jau suaugusias dukras, bet ir tris, užaugintus amerikiečių šeimoje.
„Berniukui 17, šiemet išėjo į koledžą. Mergaitėms 14 metų, jos dvynukės. Dar pačios nevairuoja, tai dabar aš jas vežioju. Turbūt greitai pradės vairuoti. Daug užsiėmimų, treniruočių, daug ką daro, reikia vežioti.
Jie manim pasitiki: nuvažiuok į parduotuvę, ko nori, nupirk, ką nori, pagaminsi. Jei įdomu – paklausia, jei ne – sako nustebinti. Pagaminu, ką sugalvoju. Manęs niekada nekontroliavo. Nesakė, ką pirkti, nebent ko nors užsinori. Netyčia nupirkai sviesto, nors turėjo, sakydavo, kad nieko tokio. Viską supranta, niekada nesijaučiau padariusi ką nors bloga“, – pasakoja lietuvė.
Diana sako, kad per ilgus darbo metus užsitarnavo pagarbą ir visišką šeimininkų pasitikėjimą. Daug auklių Amerikoje galėtų tik pasvajoti apie tokius ypatingus santykius.
„Jie man atidarė sąskaitą savo vardu ir aš naudojuosi. Jie manimi pasitiki. Jei tu sąžiningas, tai dirbsi ilgai. Yra pažįstamų, kurie dirba tokį pat darbą. Jie tokių privilegijų neturi. Negalvokite, kad visi tą gauna. Džiaugiuosi, kad tokią šeimą radau“, – pažymi pašnekovė.
Lietuvės užduotis – kad amerikiečių šeimos namuose nieko netrūktų. „Dirbdamas tokį darbą laiko neskaičiuoji“, – pripažįsta Diana, nuo senų laikų pratusi anksti keltis.
„Anksčiau būdavau septintą ryte, kai jie keliasi. Aš keldavausi penktą, nuvažiuodavau, jie tada keldavosi. Vyras kavos padarydavo, tokia rutina būdavo. Aš vaikams kepdavau lietuviškų lietinių, iki dabar dievina. Kai ryte būnu, prašo: „Ar gali, Diana?“ Sakau, kad galiu. Man labai malonu“, – šypsosi tautietė.
Diana jaučiasi ne kaip samdoma darbininkė, o kaip šeimos narė, kuri padeda įvairiais klausimais. Net ir tais, kurie jai neturėtų rūpėti.
„Esame prisirišę, jie skambina: „Diana, kur yra maudymosi kostiumėlis?“ Sakau: „Eik ten.“ Arba: „Nerandu to, ar nematei?“ Aš žinau, kur kas stovi, jie tikrai mažiau žino. Juokingai skamba, bet taip yra. Jie manimi taip pasitiki, kad man viską leidžia. Mergaites veždavausi į keliones. Mama dirba su kokiu nors projektu Londone, vėliau aš su jos dukromis atskrendu“, – pasakoja pašnekovė.
Amerikiečiai šeimininkai nuolat giria Dianą dėl išskirtinio darbo su vaikais. „Išmokiau juos būti mandagius ir atsakingus“, – džiaugiasi ji.
„Esu griežta. Kaip visi lietuviai. Bet esu teisinga ir nuoširdi. Visada ir pagirsiu, ir apdovanosiu, ir pastatysiu į vietą. Aš jiems neleidžiu elgtis su manimi blogai. Mane gerbia. Tokia dinamika šeimoje yra.
Tėvai gerbia mane, aš gerbiu juos, ir vaikai pradeda gerbti. Kitose šeimose auklė ir tėvai nesutampa. Kartais tėvai leidžia daugiau, nei auklė leistų. Tada auklė pasidaro bejėgė, o aš turiu galią visa tai daryti. Kartą nuėjo pas tėtį pasakyti, kad neleidžiu. Jis pasakė: „Jei Diana pasakė, kad negalima, turi jos klausyti“, – pasakoja lietuvė.
Mėgaujasi kiekviena diena
Šeimos, kurioje dirba, per tiek metų Diana nepakeitė, tačiau jos gyvenimas Amerikoje pasikeitė kardinaliai. Atsiradus nesutarimams, ji nusprendė skirtis su vyru.
„Tačiau tai nereiškia, kad esu vieniša, – juokiasi. – Su dabartiniu vyru sutariame ir suprantame apie gyvenimą. Man jis labai patinka, nes galime kalbėti nuo mašinos iki psichologijos. Bet kokia tema.“
Diana dažnai savęs klausia, ar Amerikoje ji jaučiasi laiminga, ar viskuo patenkinta. Ir džiaugiasi, kad dažniausiai atsakymas būna teigiamas.
„Man šalis labai patinka. Mėgaujuosi kiekviena diena. Visada galvojau, kad dukros vėliau pasirinks, kur nori būti. Iš čia daug daugiau kelių išeina. Duodi joms šansą rinktis.
Mano gyvenimo būdas jau nebe lietuviškas, o kalifornietiškas. Per 20 metų supanašėjau su vietiniais“, – juokiasi tautietė.
Ir pasakoja apie atrastus pomėgius: „Čia sveikesnis gyvenimas, paplūdimys, niekur nereikia važiuoti. Pabėgioji, dviračiu pasivažinėji. Paguli, jei nori, pabraidai vandeny. Kitoks aktyvumas. Į sporto salę einu, bet ir gamta patinka“, – sako Diana.
Amžinai atostogų ritmu alsuojančiame Santa Monikos rajone lietuvė nuomojasi dviejų aukštų apartamentus su terasa, kurioje ilsėdamasi gali girdėti vandenyno ošimą. Tačiau į paplūdimį kasdien ji neina.
„Kas atvažiuoja iš Lietuvos – visi nori degintis, o čia gyvenantys nesidegina. Saulė kitokia ir įdegis kitoks. Turiu alergiją saulei, anksčiau neturėjau. Bet vis tiek išeini į paplūdimį. Einu pakvėpuoti, pasisemti energijos. Man gulėti, degintis nelabai įdomu“, – patikina Diana.
Lietuva netraukia
Nors gyvena amerikietišku stiliumi, pašnekovė juokiasi, kad lietuviškumo iš jos vis tiek niekas neišmuš. Tai pastebi draugai amerikiečiai.
„Nemanau, kad visiškai nebesu lietuvė. Nueisiu į virtuvę – visiška lietuvė. Ar duoną iškepti, dar ką nors. Bet mąstymas nebelietuviškas. Požiūris į tam tikrus dalykus, bendravimas. Kai pakeliauji, pagyveni kitur, atsiveria visai kitoks mąstymas, į pasaulį pradedi kitaip žiūrėti. Prasiplėti ir pasidarai turtingas.
Daugiau priimu kitokius žmones. Išklausau, man įdomu. (...) Įdomių žmonių yra daug, ne tik lietuviai. Daug lietuvių dar įsikabinę į vienpusį mąstymą, manau, aš tuo skiriuosi“, – svarsto pašnekovė.
Ji sako besidžiaugianti mažais dalykais ir esanti pozityvus žmogus. Labiausiai moteris sako atsipalaiduojanti virtuvėje, kur sukasi vos radusi laiko.
„Myliu visus dalykus, ką darydavau Lietuvoje. Virėme cepelinus, agurkus marinuoju. Galiu iškepti visokių lietuviškų patiekalų. Žmonės stebisi, kad vis dar gaminu lietuviškai. Savo šeimai irgi lietuviškus gaminius gaminu, tai neturi nutrūkti.
Visada bandau dalyvauti lietuviškuose renginiuose. Būna šventės paplūdimyje, kėlėme vėliavas. Esu vaizdo įrašuose, kur transliuoja per lietuvių televiziją“, – pasakoja Diana.
Paklausta, ar planuoja grįžti gyventi į Lietuvą, Diana sako atsakyti negalinti, nes nežino, kaip bus.
„Pasiilgstu šeimos. Daug žmonių nori į Lietuvą, verkia, kaip nori, bet gyvena čia. Tada sakau: „Tai kodėl tu čia gyveni?“ Aš mėgaujuosi gyvenimu čia.
Parvažiuoju į Lietuvą, aplankau ir vėl važiuoju. Kaskart pamatau, kodėl manęs ten netraukia. Žmonių mąstymas tebėra iš tarybinių laikų. Patys nežino daugiau, nei žino. Niekada nekeliavo, nematė daugiau. Jiems tai normalu, ir aš ten buvau, bet mano mąstymas nebe ten. Kai grįžtu, mane tai slegia“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
