Jau 13 metų garsiausia Lietuvos baleto šokėja, primabalerina ir šokio pedagogė Eglė Špokaitė gyvena toli nuo tėvynės. Ten ją nuvedė sutiktas mylimasis ir noras pamėginti gyvenimą kurti ten, kur jos niekas nepažįsta. „Daug kas sakė: „Čia viską turi, kodėl išvažiuoji ten, kur neturi nieko?“ – prisimena E. Špokaitė.
Svetur nuvedė meilė ir noras pradėti nuo nulio
2011-aisiais ištekėjusi už iš Šiaulių kilusio mokslininko ir menininko Dainiaus Mačikėno, Eglė kartu su vyru įsikūrė JAV. Iš pradžių Bostone, Masačusetso valstijoje, o pastaruoju metu jųdviejų namai – saulėtame San Diege, Kalifornijoje.
Pastaruoju metu itin retai interviu dalijanti primabalerina pirmą kartą viešai sutiko papasakoti savo meilės istoriją su nuo 1995-ųjų Amerikoje įsikūrusiu Dainiumi. Kaip jiedu susipažino ir kaip jau per antrą pasimatymą nutarė susituokti.
„Šiek tiek bendradarbiavome su smuikininku Martynu Švėgžda. Tai aš jį pakviesdavau pakoncertuoti, tai jis mane. Ir pakvietė į Bostoną, Lietuvos tūkstantmečio proga buvo universiteto šventė. Buvo koncertas, kurio metu patariau: „Tokią gražią sceną išnuomojote, pakvieskite fotografą, nefotografuokite tais telefonais.“ Ir pakvietė, atvažiavo Dainius.
Vėliau atsiuntė nuotraukas. Aš daug su fotografais esu bendravusi, bet tos nuotraukos buvo ypatingos. Pradėjome bendrauti „Facebooke“. Sakau: „Kiek metų fotografuojate sceną?“ Sako: „Pirmą kartą.“
Taip bendravome metus, daugiausia apie muziką. Paskui jis atvažiavo, sako: „Turiu prisipažinti, nesu fotografas.“ Sakau: „Kas tu?“ Sako: „Chemikas.“ Buvo įdomu. Svarstėme, kur gyventi kaip šeimai. Bet Dainius norėjo pasilikti, kol užaugs vaikai iš pirmos santuokos. O man norėjosi išvažiuoti ir pabandyti kitoje šalyje pradėti nuo nulio“, – pasakoja E. Špokaitė.
Daugiau nei 20 metų atidavusi Lietuvos operos ir baleto teatro scenai Eglė pasakoja, kad buvo pavargusi nuo nuolatinio visuomenės dėmesio ir galvoje dėliojo planą: o koks būtų gyvenimas ten, kur ji niekam neįdomi ir neatpažįstama?
„Tuo metu buvau baigusi karjerą, bet jau turėjau mokyklą. Viskas buvo puiku, visi stebėjosi, kodėl nusprendžiau išvažiuoti. Dar šokau teatre, bet jau laimingai ėjau prie pabaigos.
Ir čia ta Amerika. Pagalvojau, įdomu, kaip jausiuosi šalyje, kur pradėsiu nuo nulio, kur manęs niekas nepažįsta. Dažnai girdėdavau komentarų, kad man lengva dėl pavardės. Norėjau pažiūrėti, ko vertas mano profesionalumas“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Pirmiausia įsikūrė Bostone, kurį vadina snobišku
Eglė sako nepatyrusi naujakurių baimės ir nežinomybės naujoje šalyje jausmo. Visada juto stiprų vyro užnugarį. Jei būtų kilę kokių nors bėdų, iškart būtų sulaukusi pagalbos.
„Aš racionaliai mąstantis žmogus. Dainius yra mano rėmėjas. Jei būčiau atvažiavusi su vienu lagaminu į viešbutį, būtų visai kitaip. Dainius daug metų čia gyvena. Jo patirtis ir finansinės galimybės suteikė man pagrindą eksperimentams“, – tikina primabalerina.
Anksčiau daug kartų į Ameriką darbo reikalais keliaudavusi Eglė pasakoja, kad jos sprendimas apsigyventi šioje šalyje itin nustebino pačius artimiausius.
„Mama padarė pauzę ir sako: „Tu gi nekenti Amerikos.“ Nuo 18 metų daug kartų buvau Čikagoje. Sakau: „Taip, bet mačiau kaip turistė. Dabar važiuoju gyventi, bus visai kitaip.“ Daug kas sakė: „Čia viską turi, kodėl išvažiuoji ten, kur neturi nieko?“ Čia ir yra eksperimentas. Galbūt susipažinti su savimi“, – svarsto E. Špokaitė.
Ilgainiui viskas stojo į vietas ir talentingų lietuvių pora už Atlanto ėmė kurti gražią bendrą istoriją. Eglė sako su dideliu malonumu prisimenanti jų bendrus namus Bostone.
„Gyvenome Bostone, Centrinėje aikštėje. Kas žino Bostoną, tai tobula vieta. Originalus Viktorijos laikų namas, gyvenau kaip princesė. Langai su ornamentais, penkių metrų aukščio lubos. Metro šalia, važinėjome į koncertus. Bostonas buvo ideali vieta gyventi“, – mintimis dalijasi primabalerina.
Nors Bostoną sako pamilusi iš pirmo žvilgsnio, Eglė juokiasi iš tų, kurie sako, kad miestas labai europietiškas.
„Gyvenau trejus metus ir sakiau: „Kas čia europietiško?“ Man tai nieko europietiško, jis labiau snobiškas. Man patinka snobizmas, bet kai ten pagyvenome, lyg ir daugoka jo buvo. Vyksta vakarėliai, sako: „Ką tu čia veiki?“ Sakau: „Lietuvoje turiu mokinių.“ Neįdomu, nusisuka, nueina. Bostone svarbu, ką veiki. Reikia veikti ką nors svarbaus, tada rutuliosis kalba“, – aiškina baleto šokėja.
San Diegą pasirinko dėl šilumos
Nedaug kas viešojoje erdvėje žino, kad porą metų pagyvenę už Atlanto Eglė su Dainiumi planavo visam laikui įsikurti tėvynėje.
„Finansiškai mums darbo nereikėjo, Dainius ieškojo įdomios veiklos, ką galėjo rasti kaip chemikas, kuris turi daug patirties, turi daug užsakymų.
Mums atrodė idealu Lietuvai turėti tokį žmogų. Rado tik dėstyti kompiuterines technologijas būsimiems verslininkams. Būtume sutikę persikraustyti ir gyventi, nes ta mokykla buvo smagi veikla“, – sako E. Špokaitė.
Kai nepasisekė Lietuvoje, poros žvilgsniai vėl pakrypo į Amerikos pusę. Tačiau reikėjo išsirinkti, kuriame didelės šalies kampelyje kurti naujuosius namus.
„Ieškojome trimis kryptimis. Norėjome pagyventi Niujorke, Manhatane. Mes miesto žmonės. Atrodė, kad Niujorke yra protų, jaunų, drąsių žmonių sankaupa. Norėjosi arba ten, arba šiltuose kraštuose. Sakau: „O jei šiltuose kraštuose? Man alergija tam šalčiui. Kaip būtų gyventi ten, kur nereikia šiltų drabužių?“ Vieną dieną Dainius skambina man ir sako: „Gerai, galime šiandien važiuoti“, – prisimena E. Špokaitė.
San Diegas, Kalifornija – tada ištarė Dainius ir pasiūlė primabalerinai apsigyventi pačiame JAV gale, prie Meksikos sienos.
„Atvažiavome vakare į viešbutį. Ten paplūdimio miestelis, aplink „McDonalds“. Vaikštome po Centrinę aikštę devintą vakaro – nė vieno žmogaus, tik užkandinės ir greitkelis. Grįžome į viešbutį, atsisėdome ir sakome: „Ką mes padarėme?“ Ryte jis išėjo į darbą, aš pasiėmiau žemėlapį pažiūrėti, kiek iki to paplūdimio. To ir tereikėjo“, – pasakoja E. Špokaitė.
Pirmoji Eglės pažintis su San Diego paplūdimiais buvo lemtinga.
„Einu arčiau pliažo – kaip Palanga. Maudosi, pilnas paplūdimys, žmonės su skėčiais. Atsiguliau ant pilvo, smėlį įkvėpiau ir pasijutau kaip Palangoje. Žiūriu į vieną pusę, į kitą, jau viskas gerai“, – prisimena pašnekovė.
„Prie gero greitai priprantama“, – juokiasi baleto šokėja ir mokytoja, su vyru jau galvojusi darkart keisti vietą.
„Pernai nusprendėme, kad užtenka. Pagyvenome apie dešimt metų, eisime abu į ankstyvąją pensiją, darysim, ką norėsime, važiuosime į Europą. Keliavome po Ispaniją, Portugaliją ir atsitiko keistas dalykas. Suvokiau, kad nenoriu. (...) Pradėjau matyti, kad San Diege yra ne tik blogų, bet ir gerų dalykų“, – pasakoja primabalerina.
Pasigenda kultūrinio gyvenimo
Kaip sako lietuvė, tiems, kas į San Diegą atvyksta atostogų, jis atrodo tobulas. Tačiau gyvendama šiame mieste E. Špokaitė ėmė pastebėti trūkumus.
„Nėra kultūrinio gyvenimo. Su savo protingais mokiniais kalbu: mūsų tikslas – ne konkursą laimėti. Mūsų tikslas – propaguoti meną. Galima iš San Diego padaryti kultūros sostinę. Nežinau, ar pati tuo tikiu, bet reikia brėžtis aukštus tikslus. Yra simfoninis orkestras, spėkite, ką jie groja. Puikus simfoninis orkestras groja ištraukas iš kino filmų. Ir paskui saliutų paleidžia“, – pasakoja pašnekovė.
Anot jos, taip nutiko, nes nuo San Diego – arti Holivudas, kurio kultūra užgožia kitas sritis.
„Los Andžele daug žmonių dirba būtent kino sferai. Tai reiškia, kad bus ne baletas, o komercinis šokis. Kitas dalykas – poilsio kultūra. Žmonės neina į renginius. Kam eiti į renginį, jeigu galima paiškylauti? Ką žmonės veikia po darbo? Būna gamtoje, plaukioja laiveliais. Yra salų, kalnų. Galima slidinėti, keliauti. Dainius važiuoja prie krioklių, patys tą darome“, – sako E. Špokaitė.
Visą gyvenimą tarp menininkų praleidusi primabalerina sako, kad per daug metų, praleistų Amerikoje, vis dar negali priprasti, kad vietiniai kitaip suvokia kultūrą.
„San Diege atidaryta nauja salė ant jūros kranto. 90 procentų grojamos ištraukos iš kino filmų ir vienas Čaikovskio koncertas. Kitaip žmonės nesirinks. Čia gali atvažiuoti pasaulinio garso smuikininkas. Kas ateis į tą koncertą, o kas ateis dar kartą pasiklausyti Holivudo melodijų?
Tai aišku, kad visi ateis pasiklausyti Holivudo melodijų, tikrai neis į pasaulinio garso smuikininko koncertą. (...) Jie renkasi, kas tradiciška“, – aiškina baleto šokėja.
Įkūrė baleto mokyklą
Pati Eglė San Diege populiarina savo didžiausią meilę – baletą. Anot jos, čia kuo daugiau giliniesi – tuo labiau nustembi. Amerikietiška sistema lietuvei nelabai prie širdies.
„Čia nėra nacionalinių mokyklų, tik privačios. Viskas, ką darai, yra tavo privatus reikalas. Vaikai nėra suinteresuoti patekti į nacionalinę mokyklą, nes yra ryškesnių mokyklų.
(...) Amerikiečiams norisi tapti europietiškos trupės baleto artistu. Tai geras, nekontraktinis darbas, įdomus repertuaras. Amerikoje visi darbai kontraktiniai. Pusę metų esi trupėje, o pusę metų esi laisvas dirbti ką kita. Europoje tai yra normalus darbas. Gali tapti profesionalu ir gauti atlyginimą. Todėl amerikiečiai labai to nori“, – aiškina baleto šokėja.
E. Špokaitė juokiasi, kad pati sau pasakė turinti šioje šalyje asmeninę misiją.
„Kažkas iš draugų, kas klausėsi mano godų per telefoną, kaip man čia sunku gyventi, sako: „O gal čia yra aukštesnis tikslas? Lietuvoje baletui ir taip gerai, o čia meno trūksta. Gal tavo vaidmuo čia reikšmingesnis?“ Pagalvojau: „Gerai, liksiu ir dirbsiu“, – pasakoja lietuvė.
Nors daug metų Lietuvoje Eglė turėjo savo baleto mokyklą, pradėti tokį patį verslą Amerikoje nebuvo lengva. Teko pereiti ne vieną sudėtingą etapą.
„Reikia išsinuomoti patalpas. Klausia: „Turi patirties?“ Sakau: „Taip, Lietuvoje.“ Ne, neveikia. Reikia patirties čia, Kalifornijoje, San Diege. Jiems neįdomu, nepatikima.
(...) Reikėjo prašytis į sales. Pirmus metus reikėjo glaustis, kad įgytum tos patirties. Ir paskui galėtum rodyti nuotraukas, kad San Diege esame metus“, – pasakoja pašnekovė.
E. Špokaitės vardas Kalifornijoje nieko nereiškė. Menininkė patikina – kelias iki pripažinimo buvo ilgas.
„Mano pirmas mokyklos atidarymas atrodė taip: „Pakabinome didelį plakatą, Dainius padarė gražią nuotrauką. Daug žmonių pamatę sakė: „O, dar tokio nematėme, baleto mokyklos reklama ant tokio dydžio stendo.“ Ir dar tokia baleto mokykla, kurios niekas nežino.
Susirinko 11 vaikų, iš jų penkios mergaitės atvažiavo iš Lietuvos vasarai su manimi pasimokyti, jos dabar jau garsios balerinos. Trys buvo mažos mergaitės lietuvaitės, du trys atėjo pagal skelbimą. Lygis buvo labai žemas, man buvo labai sunku. Mano aukšto lygio mokinės atvažiuoja ir mokosi su pradedančiaisiais, joms visa tai reikia išaiškinti. Ačiū Dievui, kad yra tėvai, kurie vertino tą patyrimą“, – prisimena E. Špokaitė.
Labai lėtai, nedideliais žingsniais auginusi savo mokyklą, dabar Eglė džiaugiasi, kad pasiekė tai, ko nuo pat pradžių norėjo. Ji neslepia, kad vienoje brangiausių valstijų baletas – nepigus malonumas, tačiau į savo darbą E. Špokaitė žiūri ne tik kaip į verslą.
„Čia viskas brangu. Mūsų mokykla yra viena pigesnių, bandome pritraukti talentingų vaikų. Deja, čia negalima daryti, kaip darydavome Lietuvoje, talentingų vaikų atrankos, įstatymai ir liberalumas neleidžia atrinkti pagal talentą, visi vaikai lygūs.
Draudžiama sakyti tėvams, kad jų vaikas talentingas, o kitiems to nepasakyti. Sudėtinga dėl to, ką gali kalbėti ir ko ne, todėl mūsų tikslas vis dar yra masiškumas. Iš masiškumo gali atsirinkti talentingesnį vaiką. (...) Tada su tėvais pradedi kalbėti, kad vaikas talentingas, reikėtų skirti tam daugiau dėmesio“, – pasakoja primabalerina.
Džiaugiasi gyvenimu
Eglė atvirai sako, kad jai patinka naujasis, daug ramesnis gyvenimas Amerikoje. Šalyje, kur gali jaustis laisva ir nevaržoma, kur niekas jos neatpažįsta ir nenuseka akimis. Pasak baleto šokėjos, čia ji gali į parduotuvę nuvažiuoti nesukdama galvos, ką apsirengti, o Lietuvoje apie tai turėdavo pagalvoti visada.
„Pažiūrėk, kokiomis kelnėmis.“ Taip ir parašydavo laikraščiuose. Būdavo, kad 4 tūkst. kainavusią ir Dubajuje pirktą suknelę pavadina pigiu drabužėliu. Nepasakosi, kad Dubajuje 4 tūkst. išleidai. (...) Yra tokių amerikietiškų džiaugsmų, kad žmonės rengiasi ne pagal statusą, o pagal tai, kaip jaučiasi“, – sako ji.
Dabar garsi menininkė save dažnai juokais pavadina sodininke, nes su vyru mėgsta rūpintis namą supančiais augalais.
„Turime puikią pagyvenusią kaimynę, tikrą amerikietę. Ji iškart paaiškino, kad negerus medžius pasodinome. Palmių negalima auginti, nes jos ne vietinės. Jei kiltų gaisras, jos sproginėtų ir užsidegtų kiti namai. Neauginame tikros žolės, neekologiška. Reikėtų pilti daug chemijos, o ji nueis į vandenyną. Mūsų nuomone, tai neteisinga, todėl auginame netikrą žolę“, – pasakoja primabalerina.
Labiausiai Eglė sako mėgstanti prie namų augančius vaisius, kuriais mielai dalijasi ir su kaimynais.
„Mėgstame figas. Dainius mokosi skiepyti, jau tapo gana geru specialistu. Citrusinius vaisius sudėtinga auginti, tai kol kas valgome nuo kaimynų medžių. Lietuvoje morkų, svogūnų atneša, čia neša citrinas, apelsinus“, – komentuoja pašnekovė.
Prestižiniame San Diego rajone ant vaizdingo kalno, nuo kurio atsiveria panorama į Ramųjį vandenyną, dabar gyvenanti balerina sako, kad labiausiai džiaugiasi, kai sulaukia svečių iš Lietuvos.
„Labai mėgstame svečius, pasitinkame oro uoste. Kai nusileidžia, sakome: skambinkite, privažiuosime. Šitas namas matęs daug žmonių: ir mums pažįstamų, ir nepažįstamų. Turime daug kambarių, visi jie atviri keliaujantiems San Diege“, – sako E. Špokaitė.
