„Daug dalykų Amerikoje, kaip ir Lietuvoje, man yra svetimi“, – sako JAV užaugęs, bet Lietuvos nepamiršęs kino režisierius Tomas Vengris. Tautietis LRT RADIJUI pasakoja, kad jo mama svečioje šalyje visada siekė išlaikyti lietuviškumą ir kalbą, o amerikietiški žaislai ir daiktai jai atrodė nepriimtini. „Atskridęs į Lietuvą supratau, kad traškučių valgau ir kolos geriu mažiau nei mano lietuviai draugai“, – juokiasi pašnekovas.
Mama amerikietiškus žaislus vadindavo „baidyklėmis“
Laidos „Tuzinas“ herojus Lietuvą pirmą kartą išvydo tik būdamas 7-erių. Gimė jis ir augo Jungtinėse Valstijose, kur susitiko jo tėvai. Kaip pažymi T. Vengris, aplinka ten jie, o ypač mama, patenkinti nebuvo. Tai, ko gero, lėmė tėvų atvykimo į šią šalį aplinkybės, spėja pašnekovas.
„Abu tėvai gimė per karą, 1943 m. kai grįžinėjo sovietai, mamos visa šeima pasitraukė, ją paliko pas tetą. Mama augo su viena teta, tada su kita teta, (...) tik [būdama] kažkur 11–12 metų suprato, kad teta – ne jos mama. [Su šeima] pradėjo susirašinėti, kai jai buvo 16 metų. Dėl didelių Amerikos lietuvių bendruomenės pastangų mamai buvo leista išvykti iš Sovietų Sąjungos.
(...) Nei vienas, nei kitas [iš tėvų] nebuvo tie, kurie labai norėjo į Ameriką, abu buvo palikti iš esmės. (...) Kai susipažino Amerikoje 1965 ar 1968 metais, abu buvo tokie ufonautai. Užaugę, baigę mokslus Sovietų Sąjungoje – tais laikais niekas tokių žmonių nebuvo matę, nepažinojo nei Amerikos lietuvių bendruomenėje, nei apskritai visuomenėje“, – LRT RADIJUI atvirauja T. Vengris.
Kino režisierius prisimena, jog beaugant Jungtinėse Valstijose, jo namuose buvo puoselėjamas „antiamerikietiškas“ požiūris. Šeima daug vietinių draugų neturėjo, labiau bendravo su kitais lietuviais, o pašnekovo mama nuolat peikė įvairius amerikiečių kultūrai būdingus reiškinius.
„Manau, kad mano mamos didžiausia baimė buvo užauginti amerikiečius vaikus. Tai ji mus ir augino taip, kad mes būdami Amerikoje nebūtume amerikiečiai. (...) Atsimenu, buvo tokių juokingų momentų. Norėdavau sumuštinio su žemės riešutų sviestu ir džemu, to tipinio amerikiečių maisto, o mama pasibaisėdavo, sakydavo, kad čia „amerikietiška nesąmonė“. Arba žaislai – mama „X-Men“ vadindavo baidyklėmis.
(...) Supratau atskridęs į Lietuvą, kad turbūt traškučių valgau ir kolos geriu mažiau negu mano lietuviai draugai, nes kai augau, buvo labai kreivai žiūrima į šiuos dalykus“, – pasakoja T. Vengris.
Europoje – daugiau kūrybinės laisvės
LRT RADIJO kalbintas kino režisierius yra baigęs kino mokslus prestižiniame Amerikos kino institute Los Andžele. Prieš tai dar kurį laiką studijavo politikos mokslus, bet suprato, kad tikrasis jo pašaukimas yra kurti filmus.
„Dauguma mano bendrakursių, kurie studijavo politikos mokslus, tapo arba advokatais, arba [nuėjo] į finansų sritį. Aš irgi pradėjau žingsniuoti finansų srityje, į politiką [eiti] niekada neplanavau. Bet man atrodo, kad režisūra, būtent tokia, kuria aš užsiimu, duoda kasdien naujų iššūkių, apima labai daug sričių, leidžia man daug kuo domėtis ir nagrinėti visokias temas, kurios man labai įdomios“, – aiškina laidos „Tuzinas“ svečias.
Kino mokslus Los Andžele T. Vengris vertina už gautas galimybes užmegzti naudingų ryšių, iš arti stebėti profesionalų darbą. Visgi pašnekovas nemano, kad jie yra būtini norint tapti sėkmingu režisieriumi. „Be jų gal net būčiau geresnis“, – juokiasi vyras.
„Reikia išmokti amato, o amato gali išmokti bet kur. Buvome gal trys iš mūsų kurso, kurie nebuvo studijavę kino bakalauro, tiesiog [atėjome] iš kažkokios kitos srities, tokie savamoksliai. Net dėstytojai pastebėdavo, kad tie savamoksliai turėjo kažkokį kitą priėjimą, [galėjo] patys surasti kažkokį sprendimą.
(...) Jeigu nori kurti kažkokį įdomesnį kiną, (...) kartais turėti tą savamokslišką priėjimą yra didžiulis pliusas. Kai esi įmestas į tą spaudimą, industriją, galima išsigąsti truputį, pradėti bandyti įtikti, pažiūrėti, kaip žmonės su vadinamąja patirtimi dirba ir tada norėti irgi taip dirbti“, – kalba tautietis.
Nors kūrėjas sako neturintis nieko prieš reklamų ar populiarių Holivudo filmų režisūrą, vadina tai „sudėtingu amatu“, visgi jis pats tuo užsiimti nenorėtų. Dėl to T. Vengris nusprendė savo karjeros Holivude nevystyti.
„Žinau, kad galėčiau dirbti Amerikoje ir patogiai gyventi Holivude, bet tikrai negaliu pasakyti, ar tada galėčiau kurti filmus, kurie man įdomūs, kuriuos norėčiau režisuoti, rašyti. (...) Holivudas yra didžiulė industrija, fabrikas. Yra apskaičiuota filmo tematika, scenarijai, kad užsidirbtum pinigų. Man tai nėra įdomu.
Visi mano bendrakursiai, draugai, kurie toliau dirba ir kuria Los Andžele, labai pavydi, kad aš turiu galimybę būti ir kurti Lietuvoje. Aišku, masteliai čia yra visai kitokie, biudžetai, atlyginimai, (...) bet čia turiu daug daugiau kūrybinės laisvės“, – pabrėžia kino režisierius.
Kino tikslas – parodyti, kas yra tarp juodo ir balto
Šiuo metu T. Vengris nuolat migruoja tarp Europos ir Jungtinių Valstijų, o gyvena Latvijoje. Dažnai jam dėl įvairių priežasčių tenka atvykti ir į Lietuvą – tiek dėl darbų, tiek dėl šeimos, tiek dėl „kažkokios nostalgijos“ tėvų gimtinei.
„Niekada nenorėjau gyventi tik Amerikoje. Man visada buvo smagu keliauti, gyventi kitur. Mane Europa labai traukė ir kažkaip susidėliojo gyvenimas taip, kad šiuo momentu man labai smagu būti čia“, – sako LRT RADIJO pašnekovas.
Lietuvoje vasario 9 dieną įvyko T. Vengrio naujausio filmo „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ premjera. Šis darbas jau spėjo pelnyti apdovanojimą Talino kino festivalyje. Paklaustas, kaip jaučiasi filmui pasirodžius didžiuosiuose ekranuose, režisierius linksmai atšauna: „Visai nieko.“
„Kūryboje visada, ypač kai labai daug savęs įdedi, yra sunku susitaikyti su tuo galutiniu variantu. Bent jau aš visada matau, ką pakeisčiau, ką būčiau galėjęs geriau ar kitaip, kvestionuoju save, savo sprendimus. Užtrunka keletą metų, kol susitaikau su visais tais dalykais, tada galiu normaliai pažiūrėti filmą ir atsižvelgti. Dar neatėjo tas laikas.
Bet išties jau teko pristatyti [filmą] keliuose tarptautiniuose festivaliuose, bendrauti su žiūrovais, (...) skaityti kino kritikų iš įvairių pasaulio kraštų recenzijas. Suprantu, kad kažkas gavosi, kažkokia mintis, kurią turėjau prieš kiek ten metų, rado kažkokį būdą išsipildyti“, – teigia T. Vengris.
Paklaustas, koks, jo nuomone, apskritai yra kino vaidmuo šiuo metu, laidos „Tuzinas“ herojus pabrėžia – filmai turi būti ne tik pramoga, bet ir platforma parodyti, kad tarp dviejų kraštutinumų egzistuoja įvairūs scenarijai.
„Geras kinas turėtų turėti žinutę, tikslą, kažkokias mintis. Bet [filmą] turėtų būti ir gera žiūrėti, [jis] turėtų nuvesti mus kažkokiu keliu, kur mes galime tam tikru būdu mėgautis. Tai neprivalo būti komedija – tai gali būti tragiškas filmas, bet vis tiek yra kažkokia pramoga.
(...) Pasaulis taip juodai ir baltai sudėliotas. Yra taisyklės, kad šitaip galima, šitaip negalima, nuo įstatymų iki visuomenės požiūrių. Kinas yra vienas tų dalykų, kuris gali labai gerai parodyti visą tą pilkumą tarp juodos ir baltos, visus tuos niuansus, visas spalvas. Tą mums, kaip žmonėms, labai svarbu pamatyti“, – tikina kino režisierius.
Viso pokalbio klausykitės LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė
