Nidos prieplaukoje, kur į krantą kartais švelniai, kartais audringai atsirita marių bangos, nedideliame namelyje galima pajusti ir Italijos dvelksmą – čia trečius metus skaičiuoja Justinos ir Viliaus Lukauskų atidaryta picerija. Iš Norvegijos grįžusi pora kurtis nusprendė ne didmiestyje, o gražiausiu Lietuvos kampeliu tituluojamoje Neringoje. Ir nepasigailėjo.
Jau penktus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt. Žinote, kokią vietą ar žmones turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Į Norvegiją išvyko sutikusi būsimą vyrą
Su Justina ir Viliumi susitinkame prie jų picerijos dar neįsibėgėjus dienai, kol poilsiautojai džiaugiasi saulės voniomis ir maudynėmis prie jūros. Nors „Malkinė“ durų dar nepravėrusi, reikalų apstu, tad Vilius pasisveikinęs skuba tęsti darbus, o mudvi su Justina prisėdame pasišnekėti.
Pati Justina yra kaunietė, o štai vyras Vilius – nidiškis. Tiesa, judviejų draugystė užsimezgė tuo metu, kai jis gyveno Bergene, o ji – Vilniuje. Pradėję bendrauti pavasarį, rudenį nusprendė – santykių per atstumą kurti nenori, tad arba Justina turi vykti į Norvegiją, arba Vilius sugrįžti į Lietuvą.
„Jis tuo metu Norvegijoje gyveno apie 1,5–2 metus, tai kojas jau buvo spėjęs apšilti. Tuo metu mano darbinėje sferoje vyko pokyčiai, tai galiausiai nutarėm, kad man turbūt bus paprasčiau vykti į Norvegiją pas jį“, – apie sprendimą pasakoja pašnekovė.
Kadangi visada buvo artima su šeima, glaudų ryšį turėjo ir su draugais, svetur ją labiausiai slėgė būtent artimųjų trūkumas, kamavo namų ilgesys. Nelengva buvo priprasti ir prie norvegų būdo. Justinai jie paliko gana uždaros tautos įspūdį.
„Nepaisant to, kad valstybė tarsi deklaruoja, kad jie labai priima atvykstančius žmones, realiai bendruomenėje to nėra. Aišku, ir nuo kiekvienos situacijos priklauso – kokiame rate atsiduri, kiek pats įdedi pastangų, bandydamas integruotis“, – sako pašnekovė.
Ji pati vos atvykusi ėmė mokytis kalbos, tvarkėsi dokumentus, ieškojosi darbo. Vyras Vilius tuomet dirbo statybų sektoriuje, užsiimdavo montavimo darbais, Justina galiausiai įsidarbino gastronomijos srityje.
„Iš pradžių dirbau sušių ceche, kur gamindavome sušius, po to perėjau į logistikos centrą, kur turėjau tikrinti supakuotus užsakymus. Bet į tą darbą žiūrėjau kaip į pajamų šaltinį, o ne savęs realizavimą.
Tai irgi buvo pakankamai sunku, nes visą laiką atrodė, kad norėtųsi karjeros ir augimo, o tu tarsi sustoji tam tikrame taške. Nesakau, kad ten negali augti, bet savo atveju supratau, kad dirbu tam, jog užsidirbčiau, ir kuriu planus ateičiai“, – mintimis dalijasi Justina.
Bėgant metams pora Norvegijoje subūrė draugų ratą, o bene labiausiai džiaugėsi šios šalies gamta. Būtent dėl to, sako Justina, Norvegijoje jiems patiko.
„Realiai vasarą visada turėdavome sukrautą palapinę, visus stovyklavimui reikalingus daiktus, kad vos baigę darbą galėtume savaitgalį važiuoti į gamtą. O žiemą, kadangi Bergenas yra netoli slidinėjimo kurortų, tai su draugų kompanija nuolatos važinėdavome snieglentėmis“, – apie laisvalaikį gamtoje kalba pašnekovė.
Sugrįžo į Nidą ir čia atidarė piceriją
Justina patikina – jie visą laiką gyveno Lietuva ir planavo grįžti, kol galiausiai, gimus dukrytei, ryžosi nebedelsti. Į gimtinę šeima pasuko po 6 metų nuo tada, kai Justina atvyko į Bergeną.
„Kai gimė dukrytė, ėmė dar didesnė kaltė slėgti, kad iš vaiko atimi tokią didelę meilę, esančią čia, Lietuvoje“, – pripažįsta pašnekovė.
Kaip sako tautietė, jiedu su vyru visada ieškojo galimybių jo gimtojoje Nidoje, norėjo pradėti nuosavą verslą. Mintis apie piceriją kilo visai natūraliai, pasak Justinos, pirminės užuomazgos susijusios su Sicilija ir ten sutikta lietuve Simona. Vienos kelionės metu susipažinę, vėliau į Siciliją grįžę atšokti vestuvių, Justina ir Vilius vis aplankydavo šį kraštą.
„Simona su vyru savo restorane siūlo vienas geriausių picų Sicilijoje. Vieną kartą grįžus pas juos pasisvečiuoti, ji paklausė mūsų, gal norėtume pasimokyti tokias picas kepti. Tai taip ir prasidėjo: ten pasimokėme, po to namie vis dažniau pradėjome gaminti, mintys ėmė kirbėti ir viskas palaipsniui gavosi.
(...) Galiausiai nusprendėme atidaryti būtent piceriją, nes picos labai geras produktas. Ji neturi amžiaus, tai yra visame pasaulyje priimtinas patiekalas tiek vaikui, tiek senjorui. Ją patogu valgyti. Nors Nidoje yra picerijų, jautėme, kad galime pasiūlyti kitokį variantą. Be to, buvo stiprus vidinis tikėjimas tuo, ką norėjome daryti“, – pasakoja Justina.
Dabar „Malkine“ pavadinta vieta ant marių krantinės skaičiuoja trečius metus. Anot pašnekovės, pavadinimą jie su vyru išrinko be ilgų svarstymų – paprasčiausiai norėjo pabrėžti, kad jų picos kepamos malkinėje krosnyje.
„Turime savo gamybos technologiją. Patys brandiname tešlą, ji turi būti ruošiama ir formuojama rankomis. Produktai nuo miltų iki sūrių, kumpių ir viso kito yra absoliučiai itališki. Stengiamės pateikti picą tokią, kokia ji turi būti, o ne kažkokią lietuvišką improvizaciją.
Pavyzdžiui, elektrinėje krosnyje yra daug paprasčiau kepti. Ten yra maža temperatūra, picos niekada nesudegs. Malkinėje krosnyje keptos picos būna su tokiais apsvilusiais kraštais. Tai reiškia, kad tešloje yra oro, parodo, jog ji yra brandinta. Tuomet susidaro toks oro burbuliukas, labai plona sienelė ir ji apskrunda labiau“, – subtilybes aiškina Justina.
Anot pašnekovės, kol išgrynino dabartinę technologiją, daug eksperimentavo, surengė ne vieną picų ragavimo vakarėlį draugams, o dabar turi kitokių iššūkių. Pavyzdžiui, rasti ir pagal jų standartą apmokyti darbuotojus.
„Būna, atvažiuoja pas mus žmonės dirbti, kurie, pavyzdžiui, daug metų kepė picas. Bet reikia išmokyti daryti būtent taip, kaip darome mes. Teisingai suformuoti picą rankomis, nes yra vietų, kur jos formuojamos volais.
Be to, čia kyla ir papildomi iššūkiai, su kuriais nesusiduria miestuose esantys verslai. Tai sezoninis darbas, todėl daugiausia atvyksta studentai, moksleiviai. Jei pajūryje įdarbini žmogų, turi jį ir apgyvendinti“, – dėsto pašnekovė.
Tiesa, nors didžiausias darbų įkarštis laukia būtent vasaros sezonu, Justina džiaugiasi, kad jiems pavyko įgyvendinti pirminį sumanymą ir dirbti ištisus metus. Jos teigimu, picerija maža, tad žiemos metu finansinės išlaidos nėra labai didelės, mat pakanka trijų darbuotojų.
Mažo miestelio privalumai
Pašnekovė įsitikinusi – Neringoje gausu galimybių. Kaip pasakoja Justina, kadangi vyras kilęs būtent iš šio krašto, dar gyvendami Norvegijoje jie dažnai viešėdavo Nidoje ir stebėdavo, ko kurortui trūksta, kokią nišą galėtų užpildyti.
„Jei kalbame būtent apie maitinimo sektorių, tai didmiesčiuose gausu pasirinkimo. Dabar galbūt jau išdrįsčiau ir ten tokio verslo imtis, bet tuomet atrodė paprasčiau čia, Nidoje“, – sako picerijos įkūrėja.
Greta nuosavo judviejų su vyru verslo ji dirba ir Socialinių paslaugų centre, be to, šiemet vykusiuose savivaldos rinkimuose kandidatavo ir buvo išrinkta į Neringos tarybą. Justina paaiškina – matydama tam tikras problemas ir planuodama ateitį šiame krašte, ji nori prisidėti prie permainų.
„Norisi dalyvauti kūrime, o ne tik komentavime, kaip yra gerai ar blogai, kažkur sau paburbuliuoti panosėje, pasipiktinti ar tyliai pasidžiaugti“, – sprendimą kandidatuoti į miesto tarybą paaiškina pašnekovė.
Ji patikina, kad po visoje Lietuvoje nuskambėjusio čekių skandalo, vietinių nusistatymo prieš tarybos narius nebijo.
„Aš apskritai galvoju, kad mūsų kartos žmonės yra tam tikra revoliucija tiek versluose, tiek valstybinėse įstaigose. Noriu tuo tikėti. Bent jau per savo prizmę žiūriu, kad mes imamės dalykų iš idėjos, jeigu darome, tai norime daryti gerai, arba iš viso nedaryti. Man rodos, tokie atvejai yra ankstesnių įpročių palikimas. Buvo „mada“ nemokėti mokesčių, neįdarbinti oficialiai žmonių, bet tai tampa atgyvena ir viskas po truputį keičiasi“, – mintimis dalijasi Justina.
Paklausta apie gyvenimo Nidoje privalumus, ji įvardija ramybę, galimybę būti arčiau gamtos ir saugumą. Anot pašnekovės, čia įprasta nerakinti dviračio, automobilio ar netgi namų durų.
„Norvegijoje buvo tas ramybės, saugumo pojūtis. Čia irgi jautiesi visiškai saugus tiek eidamas dienos metu, tiek naktį. Be to, nereikia gaišti laiko kamščiuose, kai važinėji po 40 min. į vieną, į kitą pusę“, – pažymi Justina.
Be to, ją džiugina gyvenimas mažoje bendruomenėje, kurioje visi vieni kitus pažįsta. Tiesa, Justina sako pastebinti, kad kartais nedidelės bendruomenės kiek sunkiau įsileidžia atvykėlius.
„Man gal buvo šiek tiek lengviau, nes mano vyras kilęs iš čia. Aišku, integracija priklauso nuo asmeninio noro. Mano darbai, verslas atvėrė tikrai dideles galimybes, ten turėjau progą pažinti žmones vos ne nuo pirmos atsikraustymo dienos. Vesdama dukrytę į darželį sutikau dar vieną bendruomenės dalį, jaunesnę kartą“, – sako pašnekovė.
„Lietuvoje yra visos galimybės“
Žvelgdama į laiką, praleistą užsienyje, Justina jį vertina kaip vidinio augimo ir vertingų patirčių metus. Ten tikina labiau atsigręžusi į gamtą, atradusi ryšį su savimi, be to, turėjusi galimybę keliauti, o kelionėse pasisemti idėjų, kurios pravertė kuriant nuosavą verslą. Vis dėlto dabar ji patikina besidžiaugianti gyvenimu Lietuvoje ir niekur vykti nenorėtų.
„Tiems žmonėms, kurie sako, kad kažkas Lietuvoje negerai, aš pasakyčiau: „Pradėkime kiekvienas nuo savęs.“ Jeigu mes kiekvienas darysime kažką gero, tai viskas ir bus gerai. Nelaukime iš kitų kažkokio gėrio, nesakykime, kad niekas mums nieko neduoda – niekas niekam neprivalo kažko duoti.
Gal tiems žmonėms, kurie per daug pastangų nenori dėti, jiems yra lengviau kažkur svetur, nes ten už mažiau įdėtų pastangų gauni didesnį apmokėjimą. Bet jeigu turi noro, tai čia yra visos galimybės“, – mintimis dalijasi Justina.
Pašnekovė pabrėžia, kad ir gyvendama Norvegijoje per kiekvieną Mindaugo karūnavimo dieną kopdavo į kalną giedoti tautiškos giesmės, bet sugrįžus į Lietuvą valstybinės šventės tapo dar brangesnės.
„Prisimenu, kaip praėjusią vasarą liepos 6-ąją ėjome su drauge giedoti ir kartu vedžiausi dukrytę. Eidama susigraudinau. Draugė paklausė, kodėl verkiu, o aš jai pasakiau: neįsivaizduoji, kaip gera dukrytę vestis į mūsų šventę ir būti čia, Lietuvoje.
Tautinės giesmės giedojimas man apskritai toks retas momentas, kai atrodo, kad visi esame vieningi, visi jaučiame bendrą tikslą ir džiaugsmą. Labai džiaugiuosi, kad po truputį Lietuvoje atgimsta tas tautiškumas, didžiavimasis tuo, kuo esi. Visiems išvykusiems norisi pasakyti: grįžkite visi į Lietuvą (juokiasi). Čia tikrai gera“, – sako Justina.
