Gimusi ir užaugusi Argentinoje Adriana Nerea Cobbio Reynoso savo lietuviškomis šaknimis susidomėjo sulaukusi 18-kos. Iki tol apie šią šeimos pusę beveik nieko nežinojo. Iš pradžių ji ėmė mokytis lietuvių kalbos, o netrukus panoro savo akimis pamatyti prosenelių gimtinę. Kai pirmos viešnagės metu susiruošusi į Argentiną pravirko, sako supratusi: tai ne paskutinis kartas Lietuvoje. Dabar Adriana gyvena Vilniuje, bet pripažįsta – kartais tuo ir pačiai dar sunku patikėti.
Ši istorija – straipsnių ciklo „Protėvių pėdsakais“ dalis. Jame pasakojama apie Lietuvoje įsikūrusius lietuvių kilmės žmones, jų šeimos kelią svetur ir tai, kaip jiems sekasi protėvių gimtinėje.
Apie šeimos sąsajas su Lietuva žinojo mažai
Nuo tada, kai Adrianos proseneliai iš tėčio pusės išvyko iš Lietuvos, praėjo beveik 100 metų. Prosenelė buvo kilusi iš Viešintų miestelio, prosenelis – iš Kėdainių rajono. 1929-aisiais jie iškeliavo laimės ieškoti į Argentiną atskirai, vėliau susipažino lietuvių bendruomenėje. Adrianos močiutė gimė jau Argentinoje. Kaip pažymi pašnekovė, šeimoje apie lietuviškas šaknis kalbama nebuvo.
„Prosenelis su mano močiute nenorėjo kalbėti apie Lietuvą, galbūt jam buvo per skaudu. O prosenelė žinau, kad buvo iš labai neturtingos šeimos, sunkiai gyveno, tiesiog neturėjo, ką valgyti, tad bėgo nuo bado. Vėliau, jau nuvykusi į Argentiną, ji palaikė kontaktą su artimaisiais, stengėsi jiems padėti, siuntė įvairių daiktų, dovanų“, – pasakoja Adriana.
La Platoje augusi Argentinos lietuvė pažymi, kad vaikystėje žinojo tik vieną – kad močiutė moka „kažkokią keistą“ kalbą. Kartais Adriana su sese klausinėdavo, kaip pasakyti vieną ar kitą žodį ar lietuviškai suskaičiuoti iki trijų. Rimčiau domėtis lietuviškąja savo šeimos puse pašnekovė ėmė sulaukusi 18-kos.
„Argentinoje vyksta tokia imigrantų šventė ir vienais metais, kai stebėjome renginį su močiute, ji apsiverkė. Tuo metu vyko vaidinimas, kuriame buvo atvaizduojama, kaip laivas atkeliauja į uostą – tai daugelio imigrantų istorija. Prisimenu, kaip močiutė pravirko, aš nesupratau kodėl“, – pasakojo Adriana.
Ji susirado Argentinoje veikiančią lietuvių draugiją „Nemunas“, įsitraukė į bendruomenės veiklą, ėmė domėtis galimybe atkurti pilietybę, mokytis lietuvių kalbos. Pašnekovė patikina – išmokti lietuviškai jai buvo nepaprastai svarbu.
„Močiutė kalbėjo lietuviškai iki 24-erių ir viskas. Kai tėvai mirė, ji nebeturėjo su kuo kalbėtis. Kai aš pradėjau mokytis lietuviškai, apėmė atsakomybės jausmas. Jaučiau atsakomybę grąžinti lietuvių kalbą į savo šeimą“, – sako Argentinos lietuvė.
Pirmą viešnagę lydėjo nostalgijos jausmas ir ašaros
Prabėgus keletui metų Adriana nusprendė viena vykti į Lietuvą atostogų. Ketvirtos kartos emigrantė juokiasi – kaip galėtų sakyti, kad yra Lietuvos atstovė, jei nėra joje buvusi? Anot pašnekovės, tikriausiai visi, kurie priklauso lietuvių bendruomenei Argentinoje, turi svajonę pamatyti protėvių gimtinę.
„Apie Lietuvą beveik nieko nežinojau, tik Gedimino pilį ir dar kelias žymias vietas, nes bendruomenėje apie jas daug kalbama. Dar buvau girdėjusi, kad močiutei prosenelė pasakojo, jog Lietuvoje buvo įspūdinga gamta, žalia ir labai gražu.
Pirmą kartą praleidau 15 dienų keliaudama po Lietuvą. Lankiausi ir Kėdainiuose, ir Viešintose, nes man tai buvo labai svarbu. Pradėjau geriau suprasti, iš kur esu, iš kur yra mano močiutė. Nors ji gimė jau Argentinoje, bet kraujas 100 proc. lietuviškas“, – pažymi Adriana.
Pašnekovė prisimena – pirmą kartą Lietuva jai pasirodė tarsi pasaka. Taip ją apibūdino Argentinoje likusiai šeimai. O prieš išvykdama tiek artimiesiems, tiek sau pasakė – tai nebus paskutinis kartas prosenelių krašte.
„Jaučiau nepaaiškinamą nostalgiją. Dieną prieš išvykstant į Argentiną, prie Žaliojo tilto nei iš šio, nei iš to pradėjau verkti. Visa kelionė buvo įspūdinga, bet verkiau. Tuomet supratau: tai tikrai kažką reiškia“, – sako ketvirtos kartos lietuvė.
Persikelti pastūmėjo pandemija
Pirmą kartą apsilankiusi bene prieš dešimtmetį, po to Adriana į Lietuvą vyko dar ne kartą. Vienu metu 4 mėnesius Vilniaus universitete lankė lietuvių kalbos kursus. „Vis galvojau, kad kada nors atvažiuosiu ir gyvensiu“, – patikina pašnekovė.
Prasidėjus koronaviruso pandemijai, Argentinoje kilo didelė krizė, kuri tęsiasi iki šiol, pasakoja Adriana. Ji buvo ką tik baigusi universitetą, audiovizualinių menų diplomą gavo neišeidama iš namų.
Pašnekovė pripažįsta – tuo metu atrodė, kad pandemija nesibaigs niekada. Gyvenimas buvo sustojęs, susirasti darbą tapo neįmanoma. Tuomet besikalbant su Radviliškyje gyvenančia drauge kilo mintis važiuoti į Lietuvą.
„Ji paklausė, ar nenorėčiau dėstyti ispanų kalbos vietos mokykloje. Pradėjome viską organizuoti, bet šis sumanymas nepavyko, dar nebuvau susitvarkiusi visų reikalingų dokumentų. Vis dėlto po to nutariau pati į vieną lietuvišką darbo skelbimų svetainę įdėti savo gyvenimo aprašymą, sulaukiau skambučio iš darželio Vilniuje“, – pasakoja Adriana.
Taip pašnekovė ryžosi vykti į Lietuvą. Kaip dabar prisimena, šeima, sesė iš pradžių nusiminė, kad ji išvažiuoja, močiutei buvo šokas, o mama tokį sprendimą palaikė. „Mama sakė: tu laimingiausia, kai esi Lietuvoje. O močiutė atsiprašinėjo mano mamos, patikino, kad manęs tikrai neįkalbinėjo išvykti“, – juokiasi Adriana.
Pastangos nevėluoti ir bendruomeniškumo ilgesys
Į Lietuvą ji atvyko vasarį ir sako iškart pasijutusi laiminga, ypač dėl sniego. Šiek tiek padirbusi darželyje, vėliau ji perėjo į vieną Vilniaus mokyklų mokyti anglų kalbos. Taip pat pradėjo nuotoliu vesti ispanų kalbos pamokas Radviliškio mokykloje.
Pašnekovė patikina – prisitaikyti Lietuvoje pernelyg sunku nebuvo. Kadangi iki tol ji daug bendravo su lietuviais, sako, žinojusi, ko tikėtis.
„Iš lietuvių gali laukti ramybės, kantrybės, tylos (šypsosi). Reikėjo priprasti, kad ritmas čia kitoks. Truputį lėčiau. Aš sakau, kad lietuvius galima palyginti su svogūnu – lupi po sluoksnį, o viduje – geriausia dalis. Bet reikia kantrybės, nes lietuviai kiek uždaresni, reikia jų pasitikėjimą užsitarnauti.
Man atrodo, kad taip tarsi saugote save, tyrinėjate žmogų, kad neeikvotumėte savo energijos tiems, su kuriais nenorite bendrauti“, – mintimis dalijasi Adriana.
Anot pašnekovės, kartais čia ji jaučiasi vieniša, mat labai ilgisi Argentinoje likusių artimųjų. Pasigenda ir bendruomeniškumo, kuris būdingas argentiniečiams.
„Man įdomu stebėti, kaip lietuviai bendrauja tarpusavyje, jei yra mažai pažįstami. Dažniausiai bendrauja mandagiai, bet trumpai – labas, kaip sekasi ir viskas. Kai sužinojau, kad Vilniuje atsidarė argentinietiška vieta, pasakiau savo lietuviui vaikinui: einam! Atėjau, paklausiau, ar jie argentiniečiai ir po to mes valandą kalbėjomės.
Sakiau savo vaikinui: supranti, galėčiau šiuos žmones pakviesti pas mus į svečius, kad dar pabendrautume. Mes taip darome Argentinoje. Nori į gimtadienį? Ateik. Lietuvoje to nėra, tai to bendruomenės jausmo tikrai trūksta“, – sako Adriana.
Paklausta apie kitus kultūrinius skirtumus, Argentinos lietuvė įvardija punktualumą. Pati būdama itin nepunktuali, pažymi greitai supratusi, kad Lietuvoje laikas planuojamas kitaip.
„Buvo tokia situacija, kad su drauge susitarėme susitikti apie 15 val. Draugė atėjo 15 val., o aš atėjau daug vėliau. Ji manęs klausė: kas čia dabar? Paaiškinau, kad mes ispaniškai laiką apibrėžiame vartodami žodį „apie“. Tai reiškia, kad galime susitikti tarp 15–16 valandos. Ji į mane žiūrėjo išpūtusi akis. Dabar Lietuvoje labai stengiuosi nevėluoti“, – juokiasi Adriana.
Atradusi lietuvišką savo pusę, pajuto pilnatvę
Vis dėlto ji patikina – Lietuvos žmonės ją priėmė labai šiltai. Anot pašnekovės, jie ypač vertina jos pastangas kalbėti lietuviškai.
„Lankau tokius susitikimus su užsieniečiais ir kartais jie skundžiasi, kokie lietuviai uždari, kad nepriima, kad kažkiek jaučiasi diskriminacija. Aš negalėčiau sakyti, kad taip jaučiuosi, nes matau, kaip lietuviai reaguoja, kai išgirsta, jog kalbu lietuviškai. Tada jiems visiškai nesvarbu, iš kur esi, jie mato tave kaip žmogų, kuris stengiasi ir tai įvertina“, – teigia Adriana.
Pašnekovė džiaugiasi, kad ją Lietuvoje jau spėjo aplankyti ir jos mama. Kartu jos pamatė daugybę vietų, o mama į Argentiną išsivežė daugybę įspūdžių.
„Man buvo svarbu, kad jai patiktų, todėl buvau labai laiminga. Argentinoje yra mano sielos namai – ten mano šeima, draugai ir, aišku, kultūra, kuri man brangi, kurią gerbiu ir kuri iš manęs niekur nedings. Bet čia irgi mano namai.
Esu Lietuvos mylėtoja, ypač myliu Vilnių, turiu ryšį su šiuo miestu. (...) Čia jaučiuosi patogiai, jaukiai, man smagu kalbėti lietuviškai, man patinka kurti ryšį su lietuviais, jaučiu, kad čia mano vieta. Tai sunku paaiškinti. Daug žmonių klausia, kodėl atvažiavau į Lietuvą, kai yra tiek šalių, bet aš noriu būti Lietuvoje, noriu kalbėti lietuviškai ir kurti čia gyvenimą“, – sako Adriana.
Ji pripažįsta – kartais vis dar sunku suprasti, kad iš tikrųjų yra čia, prosenelių šalyje. Bet vieną tikina žinanti tvirtai – atradusi savo lietuvišką pusę ji pagaliau pajuto pilnatvę.
„Anksčiau jutau tuštumą, atrodė, kad man kažko trūksta, bet negalėjau to suprasti. Kai prisijungiau prie Argentinos lietuvių bendruomenės, ėmiau gilintis į savo lietuvišką pusę, po truputį ta tuštuma dingo. Ji užpildė tą dalį manyje, kur anksčiau buvo tuštuma. Aš dar iki galo pati nesuprantu, iš kur tas mano ryšys su lietuvybe, bet tai tikriausiai slypi kraujyje. Kito paaiškinimo nerandu“, – šypsosi Adriana.
Argentinos lietuvė džiaugiasi, kad atradusi lietuvišką savo pusę tuo užkrėtė ir visą savo šeimą. Dabar visi jos artimieji mokosi lietuvių kalbos. „Turėjau tikslą grąžinti lietuviškumą į savo šeimą ir jį įgyvendinu“, – sako pašnekovė.
Kaip pažymi Adriana, ji ir pati yra nusiteikusi toliau tobulinti lietuvių kalbą ir puoselėti lietuvišką kultūrą. O savo ateitį mato mylimame Vilniuje.
