Buvęs emigrantas, profesionalus virtuvės šefas Dovydas Vaisovas sugrįžo į Lietuvą tam, kad mūsų šalyje populiarintų naujas duonos ir bandelių kepimo tendencijas. „Noriu, kad kaip Italijoje ir Prancūzijoje visuose Lietuvos miestuose turėtume mažyčių duonos kepyklėlių“, – sako jis. Ir po truputį sėkmingai šią misiją vykdo.
Londonas iš pradžių nepatiko
Dovydas į Didžiosios Britanijos sostinę išvyko dvidešimt vienerių metų. „Supratau, kad laikas palikti Lietuvą, nes kažkaip nelabai buvo ką veikti ir norėjau pamatyti pasaulį, susipažinti su žmonėmis. Tiesiog išvažiavau“, – pasakoja jis.
Vyras taip pat neslepia, jog tik atvykęs norėjo pirkti bilietą atgal į Lietuvą – svetimas miestas nepatiko iš karto.
„Buvo tamsu, naktis, didmiestis, nieko nesupratom, kas vyksta, buvome tokie suglumę. Po kiek laiko pamečiau pasą ir viskas, likau Londone ilgam – šešeriems metams“, – prisiminimais dalijasi lietuvis.
Vilniuje baigęs profesinę virėjų ruošimo mokyklą, Dovydas iškart žinojo, kad Londone nori dirbti geruose restoranuose. Tačiau nesitikėjo, kad į juos bus taip lengva patekti – į pirmąjį restoraną lietuvį dirbti priėmė net ir be paso.
Net neįtarė, kad keps duoną
Itališki, japoniški, o taip pat ir kitų Azijos šalių restoranai Londone buvo Dovydo mokykla, kurioje jis sėmėsi patirties. „Dirbau ten ir jaučiau, kad tikrai grįšiu į Lietuvą ir visas sukauptas žinias panaudosiu savo šalyje“, – sako jis. Bet tada dar neįtarė, kad laikui bėgant iš plataus spektro virėjo virs duonos ir bandelių kepėju.
„Duoną, kai dirbau Londone, mums nešdavo iš tokios kepyklos (...) ir aš vis nesuprasdavau, kas čia per duona, tokia skani, Lietuvoj tokios duonos nebuvo“, – tikina D. Vaisovas.
Mažosios Londono kepyklėlės visiškai pakeitė vyro požiūrį į duonos kepimą, šis amatas jį taip sužavėjo, kad jis ėmė apie tai daug skaityti, žiūrėti dokumentinius filmus ir kitais būdais ieškoti informacijos. „Tada ir supratau, kad grįžęs į Lietuvą tapsiu kepėju“, – prisipažįsta Dovydas.
„Tokios duonos Lietuvoje nebuvo, dar iki šiol nelabai yra kur paragauti, pasidomėti, reikia į užsienį važiuoti. Pas mus dar nėra tos kultūros, nelabai žmonės net supranta, kaip čia dirba viskas, kaip sunku yra ryte keltis, nuo keturių tešlą maišyti, kildinti. (...) Po to gali komentarus rašyti, kodėl nėra bandelių ir kodėl duona tokia ir tokia, o čia toks procesas, kad net pats gali nebūti kaltas, kad neišėjo. Sunkus darbas, bet šaunus“, – tikina pašnekovas.
Sparčiai plečia verslą Lietuvoje
Pirmojo duonos kepimo verslo Dovydas ėmėsi gimtajame Vilniuje, kur su draugu nusipirko merdėjančią kepyklą ir prikėlė ją naujam gyvenimui.
Pašnekovas pasakojo, kad verslas sekėsi net karantino metu – sumąstę kepti skanėstus per Valentino dieną, sulaukė „eilių kaip į naktinį klubą“. Tačiau D. Vaisovas tikina karantinui pasibaigus nesusitvarkęs su darbo krūviu, todėl kepyklą teko parduoti.
„Pritrūkom žmonių, rankų. Sunku, fiziškai labai sunku, (...) po 18 valandų atiduodi, kepi bandelės, pamiegi porą valandų, vėl varai, maišai tešlą“, – dalijasi lietuvis.
Kitas sėkmingai Vilniuje startavęs Dovydo projektas – pusryčius visą dieną ruošiantis restoranas. Tai dar viena Londone nusižiūrėta idėja. Pusryčių restoranai, anot šefo, nauja, itin išplitusi po visą pasaulį tendencija, pagaliau atėjusi ir į mūsų šalį.
„Jau nuo aštuonių ryto čia žmonių pilna, savaitgalį tai jau prieš dešimtą eilė. Manau, gerai, kad atėjo ši kultūra, nes iš pradžių buvo sunku, buvo pora kavinių, kurios gamino Vilniuje pusryčius, ir viskas. O dabar jau po truputį, tikiuosi, ir Kaune bus“, – sako D. Vaisovas.
Praeitų metų gale Dovydas iš Vilniaus persikėlė gyventi į Kauną, kaip pats juokauja – sostinėje nauji jo projektai išpopuliarėjo, pasidarė neįdomu, tad reikėjo pasirinkti kitą miestą ir viską pradėti iš naujo. Kovo gale Laisvės alėjoje duris atvėrė nauja jo kepyklėlė ir pusryčių restoranas.
Kruasanai – ne prastesni nei Paryžiuje
Dovydas džiaugiasi, kad lietuviai įvertino aukštos kokybės jo kepamą duoną ir bandeles. „Noriu, kad Lietuva taptų patrauklesnė už užsienio šalis, todėl ir stengiuosi čia kurti naujus, įdomius dalykus“, – sako vyras.
Kalbėdamas apie kepamus skanėstus, D. Vaisovas pažymi, jog visada renkasi kokybę, o ne kiekybę – nekepa masinei prekybai, todėl nenori taupyti rinkdamasis produktus.
„Riebalai kainuoja daug, sluoksniavimo sviestas brangiai kainuoja, plius darbas. Kremai nepigiai kainuoja, jeigu iš gero šokolado darai, iš gerų produktų. (...) Mes nesam masinė kavinė, kuri daro kruasanus tūkstančiais. Ten gali jau kažkur sutaupyti, o čia, kai darai tokias nišines bandeles, nesinori ir taupyti“, – teigia jis.
Pašnekovas juokiasi iš tų, kurie sako, kad kokybiškus kruasanus kepa tik Paryžiaus kepėjai. Jis įsitikinęs, kad lietuviai savo darbštumu gali aplenkti bet kokios pasaulio šalies specialistus. Būtent tą jis ir stengiasi padaryti.
Daugiausiai pastangų, anot šefo, reikia įdėti norint iškepti gerą duoną. „Tešla yra gyvas organizmas, kurį privalai lepinti ir prižiūrėti, kitaip nieko neišeis“, – tikina jis.
D. Vaisovas džiaugiasi, jog Lietuva modernėja ir keičiasi į gerą pusę. Vyras sako, kad niekur emigruoti nebenori, tačiau stengiasi nuolat keliauti ir užsienio šalyse ieškoti įdomybių, ką dar galėtų pritaikyti mūsų šalyje.
