Istorijos

2021.08.29 10:26

Pramogų ir mados pasaulį Vilniuje pakeitė žuvynu Norvegijoje: sunkiausia buvo, kai manęs klausdavo, ką veikiau prieš tai

LRT TELEVIZIJOS laida „(Ne)emigrantai“, LRT.lt2021.08.29 10:26

Iš Panevėžio kilusi Justina Kreivė nenorėjo emigruoti ir pripažįsta iš pradžių jautusi gėdą, kad teks gyventi tautiečių pamėgtoje Norvegijoje. Lietuvoje ji buvo sėkmės lydima, karjerą mados rinkoje daranti mergina, turėjo daug draugų, niekada nesiskundė finansais. Atvykus į naują šalį, viską teko pradėti nuo nulio. Kartu ir paragauti juodo darbo žuvynuose. 

„Iš savo istorijos išspaudėm vašką. Graži žvakė išėjo. Pati didžiuojuosi ir džiaugiuosi“, – šiandien emigracijos patirtį prisimena LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ pašnekovė.

Dar prieš pustrečių metų Justina negalėjo pagalvoti, kad Vilnių, kuriame tuo metu gyveno ir klestėjo, teks iškeisti į antro pagal dydį Norvegijos miesto Bergeno apylinkes. Dabar juokiasi, kaip greitai gyvenimas gali kardinaliai pasikeisti.

„Nuo antro kurso pradėjau dirbti prekyboje, 23 metų tapau vadove. Visąlaik gyvenau Gedimino prospekte, visąlaik valgydavau kavinėse. Negalvojau daug į priekį, viskas buvo faina – visi pažįsta, visur eini, viskas nemokamai, draugai, barmenai. Buvo faina, gyvenom greito ritmo miesto gyvenimą“, – jaunystės dienas nupasakojo Justina.

Kad reikia išvykti nusprendė ne Justina, o jos mylimasis Mantas, dabar jau sutuoktinis. Tuo metu jis Vilniuje vadovavo populiariam barui, kuriame staiga prasidėjo finansinės problemos, ėmė augti skolos.

„Administravau parduotuves, prekybos taškus. Dirbau „Vilniaus vartuose“, viename iš butikų, vėliau Gedimino prospekte vienuose mados namuose. Dirbau kaip taško vadovas-administratorius, dabartinis vyras turėjo barą-naktinį klubą. Dėl patirties trūkumo vyras bankrutavo su visu klubu. Greitai reikėjo pinigų. Kaip visi lietuviai, gal per penkias dienas išvažiavo per agentūrą į Norvegiją, į žuvyną“, – laidai pasakojo pašnekovė.

Kurį laiką pora draugavo per atstumą, Justina tikėjosi, kad sutaupęs reikiamą sumą skoloms padengti mylimasis vis dėlto grįš į Vilnių. Tačiau netrukus ji susikrovė lagaminus ir pati pasuko Norvegijos link. Supratus, kad tai yra jos žmogus, viską mesti ir išvykti sunku nebuvo, paaiškina Justina. Tačiau dėl sprendimo palikti Lietuvą ir vykti paskui mylimąjį iš artimųjų ji sulaukė mažai palaikymo, ne vienas žmogus ją netgi bandė perkalbėti.

„Kaip jiems atrodė Mantas? Bankrutavęs, hipsteris, tatuiruotas, su barzda. Tu jį pažįsti: barai, linksmybės – neva nebus nieko rimto. Draugės sakė: padėsi jam atiduoti skolą ir atia“, – kalbėjo J. Kreivė.

„Visiems sakiau, kad viskas bus gerai, nors iš tiesų net neįtariau, kas manęs laukia“, – sako Justina ir juokiasi į Norvegiją išvykusi kaip tikra ponia – iškėlusi galvą ir pasipuošusi tarsi į fotosesiją.

„Atvykome su kabrioletu. Prie Bergeno yra Osterojaus sala, ten yra mažas miestelis, be gyvybės, su daug kalnų ir lietaus, avių. Žinojom, kad važiuojam penkiems mėnesiams. Prisidėjau šviesių batų, rūbų – prie Bergeno, madas rodysiu“, – save per dantį patraukia Justina.

Įpratusi prie Vilniaus draugų ir pramogų pasaulio, ji tapo eiline darbuotoja žuvies fabrike, lietuvių vadinamame žuvyne. Justina sako, kad žuvies fabrike buvo išskirtinė, lyg patekusi ne į savo aplinką. Todėl beveik kasdien girdėdavo nustebusių bendradarbių klausimus, kaip ji čia atsidūrė.

„Lietuviai klausdavo mano istorijos, kodėl aš čia. Papasakojau, kur dirbau, ką veikiau, ir televizijoj, ir mados namuose. Viskas faina, spalvinga, vaivorykštė. Tada būdavo sunkiausia“, – LRT TELEVIZIJAI sakė ji.

Žuvies fabriko patirtį pašnekovė sako prisiminsianti visą gyvenimą, nors labai baisu buvo tik iš pradžių. Vis dėlto kad kalbėtų šia tema prieš kamerą, reikėjo sukaupti drąsos.

„Jeigu būtumėt paklausę pirmą savaitę, būčiau verkusi. Dabar tai praeitis, viskas susigulėjo, man atnešė daug draugų. (...) Dirbau prie rūkytos žuvies, prie linijos. Tikrindavome, ar ant padėklo yra tinkamas svoris žuvies. Žuvyne dirbo daug norvegų, vadinasi, valdžia norvegų. Viskas buvo pagal taisykles, higieniška, technika buvo pritaikyta, kad kiekvienai būtų patogu, pagal ūgį, pagal nugaros išlinkimą. Viskas buvo gerai, tik vienintelis faktas – psichologinė būsena, kad esi čia. Nesakiau draugams“, – pasakojo Justina.

Kai mylimasis pagaliau surinko reikiamą sumą skoloms grąžinti, reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau – pasilikti Norvegijoje ar sukti į Lietuvą. Nusprendus dar kurį laiką likti, Justina sako pati išbandžiusi tai, ką Norvegijoje veikia dažnas lietuvis emigrantas – iš žuvyno ji pasuko į valymų sritį ji buvo maloniai nustebinta, kad dirbti reikėjo gana nedaug, o uždirbdavo solidžią sumą.

„Norvegijoj man kažkas vis padeda pagalvėlę. Žmonės kalba, kaip sunku dirbti žuvyne, man taip nebuvo. Taip pat ir valant. Jeigu dirbi viešbuty, turi 50 kambarių ir reikia padaryt reikia per 10 min. – kosmosas. Dirbau įmonėje, kuri dirba komunoj. Turiu kelis ofisus, kuriuose nėra žmonių. Po vaiko namuose man sunkiau tvarkytis negu ten“, – sakė Justina.

Prieš pusantrų metų pora susilaukė pirmagimės Upės. Sako, kad tai buvo didžiausia gyvenimo dovana, tačiau iki tol teko nemažai iškęsti. „Patyriau diskriminaciją, nes esu lietuvė“, – tvirtina Justina.

„Norvegijoj į dekretą išeini 38 ar 37 savaičių. Kai man prasidėjo dekretas, gimdžiau po dviejų dienų. Dekreto prieš – nėra, bet jie palankiai duoda nedarbingumą. Man skaudėjo nėštumo metu nugarą, nes aš smulki. Gimdžiau liepą, bet nuo sausio turėjau nedarbingumą. Nebuvo draugiškai, esu patyrusi nacionalistinį spaudimą iš gydytojo. Jis ant manęs nėščios yra šaukęs: grįžk į Lietuvą su savo sužalota nugara. (...) Jam atrodo, kad noriu būti pašalpinė“, – sakė pašnekovė.

Dėl nemalonių replikų pakeitusi gydytoją netrukus Justina pateko į dar skaudesnę su medikais susijusią istoriją. Ji sako nusivylusi Norvegijos poliklinikomis, ten dirbančius asmenis kaltina aplaidumu.

„Be galo daug skaudžių istorijų. Kai laukiausi, radau pirmą erkę gyvenime. Nuvažiavom į priimamąjį, man buvo Laimo ligos ratas ant kojos. Sulaukiau atsakymo, kad Norvegijoj erkės neužkrėstos. Pagimdžiau vaiką, metus auginau. Man ištisai viską skaudėjo, suparalyžiavo dešinę pusę. Vakarais prarasdavau regėjimą, nebesiorientuodavau. Sąnariai buvo išsukioti, kol pradėjo kauptis vanduo. Ramiai gyvendama tikėjausi, kad visoms mamoms taip“, – pasakojo užsienyje gyvenanti lietuvė.

Ilgai save raminusi, kad su siaubingais skausmais ir išgyvenimais po gimdymo tikriausiai susiduria kiekviena mama, galiausiai Justina sužinojo tikrąją diagnozę, po kurios sukėlė didžiulę audrą – jai nustatyta paskutinės stadijos Laimo liga. Emigrantė sako iki šiol negalinti patikėti, kaip atlaidžiai į užkrėstos erkės istoriją reagavo norvegai gydytojai, todėl ieškodama pagalbos ji trumpam buvo grįžusi į Lietuvą.

„Neseniai perėjau penkių savaičių antibiotikų kursą, tada buvo antra isterija, ar vaikas neserga. Internete rašo, kad bakteriją gali perduoti. Ji sveika, nuostabi mergaitė, bet kai esi mama, nori, kad ištirtų. Tyrimų jai neatliko, nes neturi simptomų. Be galo supykau, nes jie mano simptomų irgi nepastebėjo metus laiko. Neseniai gavome leidimą grįžti į Lietuvą išsitirti. Jie man aiškino, kad tokiam mažam vaikui paimti tyrimus iš venos arba galvytės be galo sudėtinga. Lietuvoje užteko iš piršto“, – patirtis Lietuvoje ir Norvegijoje palygino Justina.

Ji sako, kad galėjo kreiptis dėl didelės kompensacijos, kovoti su darbą, anot jos, atlaidžiai dirbusiais medikais. Tačiau to nusprendė nedaryti, nes iki šiol jaučiasi per silpna. Justina pripažįsta, kad turėjo praeiti daug laiko, kad pagaliau pradėtų pamilti Norvegiją ir pasijustų čia sava. „Tik dabar atrandame tikrąją pilnatvę“, – sako ji ir džiaugiasi, kad vyras išėjo iš žuvies fabriko ir įsidarbino vienoje Bergeno kavinių.

Tuo tarpu Justina nei į valymus, nei į fabrikus nebesiruošia grįžti. Būdama motinystės atostogose ji baigė specialius kursus ir tapo vizažiste. Moteris ėmėsi dar vienos prasmingos veiklos – lietuvių bendruomenės savaitgalinėje mokyklėlėje pradėjo dirbti mokytoja.

Kas savaitę susitikti su būriu lietuviukų Justinai tapo ne tik malonia tradicija, bet ir labai svarbia užduotimi išmokyti juos gimtosios kalbos, mūsų šalies tradicijų bei istorijos.

„Mano asmeninis tikslas – parodyti vaikams, kokia Lietuva graži. Kad jie žinotų apie ją daugiau negu iš tėvų. Kai kurie mažiau keliavę, mažiau žino. Kad jie nepamirštų lietuviško žodžio, raidės. Švenčiam visas šventes lietuviškai, patys šokam, dainuojam, vaidinam, skaitom lietuviškas knygas“, – pasakojo Justina.

Netikėtai mokytoja tapusi moteris pripažįsta, kad jai tekusi užduotis nėra lengva. Ypač sunku dirbti su vaikais iš mišrių šeimų, kur lietuvių kalbos namuose jie beveik negirdi. Tačiau iššūkiai Justinai patinka, tai jau ne kartą įrodė.

„Mokyklos idėja – kad nenutrūktų ryšys su šaknimis, su seneliais, su tėvais. Kad grįžę į Lietuvą jie galėtų puikiausiai susikalbėti. Mes švenčiame. Nesimokome, nespaudžiame. Sekmadieniais susirenka bendruomenė ir mes tiesiog švenčiame pamokas“, – sakė pašnekovė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt