Prancūzijoje gimusią ir užaugusią Agathe Kazakevičius nuo mažens lydėjo klausimai dėl prancūzams sunkiai ištariamos pavardės. Ir nors iš Lietuvos kilęs senelis apie gimtąjį kraštą beveik nepasakojo, smalsumą geriau pažinti Lietuvą juto ir Agathe tėtis, ir ji pati. Po senelio netekties trečios kartos lietuvė ryžosi ne tik išmokti kalbą, bet ir čia apsigyventi.
Senelis apie Lietuvą nekalbėjo
Iš Luaros slėnio kilusi Agathe portalui LRT pasakoja, kad jos senelis, tėčio tėtis, į Prancūziją atvyko 1944 metais. Iš Lietuvos pasitraukė, kai šalį antrą kartą užėmė sovietai. Jo tėvai ir brolis liko Lietuvoje, o jis pats gana greitai įstojo į inžinerijos studijas, išmoko prancūziškai, susituokė ir susilaukė vaikų. Pašnekovė vaikystėje apie Lietuvą girdėdavo tik iš tėčio ir tetos, mat senelis beveik nieko nepasakojo.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Agathe pasakoja, kad jos senelis į Prancūziją atvyko 1944 metais. Lietuvoje liko jo tėvai ir brolis.
- Prancūzijoje gimusią ir užaugusią Agathe nuo mažens lydėjo klausimai apie prancūzams sunkiai ištariamą pavardę.
- Pašnekovė sako, kad jai Lietuva visada kėlė smalsumą, bet labiau puoselėti ryšį panoro po senelio mirties.
- Lietuvių kilmės prancūzė nusprendė išmokti lietuvių kalbą, o galiausiai atsikraustė į Vilnių.
- Agathe pabrėžia norinti, kad jos gyvenime būtų abi šalys. Šiemet ji pradėjo doktorantūros studijas ir tyrinės Prancūzijos požiūrį į Baltijos valstybes.
„Manau, kad jam buvo labai sunku atsisveikinti su Lietuva. Ir tam, kad įsikurtų naujoje šalyje, jis tiesiog visiškai atsisveikino. 1960–1970 m. Prancūzijoje buvo labai didelė asimiliacijos politika. Jei buvai užsienietis, tai reikėjo pritapti prie prancūzų – kalbėti prancūziškai namuose, laikytis prancūziškų tradicijų.
Mano teta ir tėtis augo mišrioje šeimoje, kur apie Lietuvą buvo labai mažai kalbama. Man atrodo, augant jiems kilo labai daug klausimų: „Kas tas mūsų tėtis, iš kur jis atvykęs, kas yra Lietuva?“ – mintimis dalijasi lietuvių kilmės prancūzė.
Senelis į Lietuvą gyventi nebegrįžo, o ir ten atostogauti buvo nuvykęs gal tik kartą. Jo tėvai – Agathe proseneliai, jos tėčio seneliai, kelis kartus viešėjo Prancūzijoje dar sovietmečiu. Jų aplankyti atvykdavo ir senelio brolis.
„Sovietmečio suvenyrų mūsų namuose buvo: gintarinių paveikslų, karolių, papuošalų. Dar buvo knygų (...), margučių. Aš nežinojau, nebuvau užfiksavusi, kad tai lietuviška tradicija. Tik po to supratau, kad mes Prancūzijoje margučių nedažome. Tiesa, mes šeimoje juos išpiešdavome flomasteriais, kas buvo visai smagu, bet tokia prancūziška interpretacija“, – sako Agathe.
Pašnekovės tėtis Lietuva visada domėjosi ir stengėsi bent kiek pramokti lietuvių kalbos. Agathe pabrėžia, kad tuo metu įgyvendinti šį sumanymą buvo sunku, trūko mokymosi šaltinių. Ji iki šiol prisimena, kaip mokyklos metais jie su tėčiu automobilyje klausydavosi lietuvių kalbos mokomųjų kasečių.
„Ten prancūzė lietuvių kalbos dėstytoja kartodavo žodžius ir mes kartodavome kartu. Tai buvo ta pati dėstytoja, pas kurią vėliau mokiausi bakalaure lietuvių kalbos“, – šypsosi lietuvių kilmės prancūzė.
Visgi Agathe senelis savo vaikus – Agathe tėtį ir tetą – kur kas labiau skatino mokytis kitų kalbų. Pavyzdžiui, rusų ar vokiečių.
„Tai buvo svarbios kalbos, o lietuvių kalba – „kas iš to“. Man atrodo, kad šita mintis atsirado, kai jis suprato, kad niekas apie Lietuvą nežino. Čia mano interpretacija, gal jis būtų kažką kito paaiškinęs.
Bet kai jis augo Lietuvoje, buvo stiprus patriotizmas, tai buvo nauja valstybė – reikėjo daug stengtis ir mylėti, puoselėti lietuviškumą. Senelio brolis man paaiškino, kad kai jie apie Lietuvą kalbėdavo, seneliui buvo šokas, kad niekas užsienyje jos nežinojo“, – komentuoja pašnekovė.
Prancūzų klausimai dėl sunkiai ištariamos pavardės
Agathe sako, kad jai pačiai Lietuva visada kėlė smalsumą, nes matė tėčio susidomėjimą. O ir jų šeimos pavardė juos išskirdavo ir keldavo prancūzams klausimų.
„Prancūzai pamato mūsų pavardę iš 12 raidžių ir išsigąsta, nežino, kaip ištarti. Tai tas buvimas lietuve ar „iš Lietuvos“ visą laiką buvo. Reikėjo nuo pradinės mokyklos paaiškinti, kodėl aš tokią pavardę turiu, kaip tarti, iš kur. Tai buvo mano tapatybės dalis“, – prisimena lietuvių kilmės prancūzė.
Mokykloje šis išskirtinumas jai patiko. Kaip pati apibūdina, tai buvo įdomi detalė, kuri nieko iš esmės nekeitė ir nekėlė nepatogumų. Ji dėl to nesijautė užsienietė, be to, prancūziškai tiek pati, tiek tėvai kalba be akcento. Visgi dabar, kai gyvena Lietuvoje, Agathe pripažįsta kiek pavargstanti nuolat pasakoti tą pačią istoriją.
„Vaikystėje tai buvo maža detalė, kurią reikia paaiškinti. O dabar, kai pasistengiau grįžti į Lietuvą, išmokti kalbos, ta istorija tapo ilgesnė ir reikia galvoti, kaip galiu ją greitai papasakoti, kad būtų galima apie kažką kita kalbėti, – juokiasi pašnekovė. – Mano vardas, akcentas, žodžių trūkumas – tai Lietuvoje iškart jaučiasi.“
Lietuviškai nusprendė išmokti po senelio mirties
Patį pirmą kartą Agathe Lietuvoje apsilankė, kai jai tebuvo pusė metų. Vėliau šeima taip pat atvažiuodavo pasisvečiuoti gana dažnai. Kaip sako lietuvių kilmės prancūzė, pakankamai, kad liktų prisiminimai ir meilė Lietuvai. Parodyti šalį dukroms buvo svarbu ir jos tėčiui.
Visgi jos pačios susidomėjimas Lietuva išaugo po senelio mirties 2015 metais. Tų metų vasarą pašnekovė pirmą kartą atvyko į senelio gimtinę viena. Ji nusprendė aplankyti čia gyvenantį senelio brolį.
„Tada buvo daug visokių emocijų – ir liūdesio, ir džiaugsmo. Manau, visos jos tarsi paveldėtos iš tėčio, nes jam Lietuva kelia labai daug emocijų. Jei nėra pasakojimų, paaiškinimų iš jo paties tėčio, nėra konkrečios informacijos, tada kyla daug emocijų, kurias kartais sunku valdyti. Tai man irgi taip buvo. Nežinojau, ką su tomis emocijomis daryti. Kaip paaiškinti, kad mano senelis buvo lietuvis, dabar man sunku grįžti į Lietuvą, aš apsiverkiu“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Įveikti, o gal labiau susigyventi su šiomis emocijomis jai padėjo lietuvių kalbos mokymasis. Ji nenorėjo, kad netekus senelio jų šeima netektų ir ryšio su Lietuva.
„Supratau, kad senelio brolis daugiau nebesilankys Prancūzijoje, nes nebebus prasmės. Koks tada bus mūsų ryšys su Lietuva? Kai apsilankiau Lietuvoje, man tapo aišku, kad reikia išmokti kalbą. Kalba sunki ir tuo metu – tarp 2015 ir 2018 m. – buvo sunku gauti medžiagos“, – prisimena lietuvių kilmės prancūzė.
Rimtai mokytis lietuviškai Agathe skaičiuoja pradėjusi prieš 8-erius metus. Kaip pati sako, geriau kalbėti pradėjo apsigyvenusi Lietuvoje.
„Aš labai džiaugiuosi tuo savo lietuvių kalbos maršrutu. Kai buvo sunku, aš įstojau į lietuvių kalbos bakalaurą Paryžiuje, kur dėsto nuostabi dėstytoja. Per metus mes mokėmės visų svarbių gramatinių taisyklių. Paskui važiavau su „Erasmus“ (studentų mainų programa – LRT.lt) į Lietuvą, tada pradėjau kalbėti“, – sako pašnekovė.
Nori, kad gyvenime būtų abi šalys
Sprendimas kraustytis į Lietuvą pribrendo natūraliai. Po senelio mirties ji beveik kasmet lankydavo senelio brolį ir apsistodavo jo namuose.
„Jo bute man atsirado kambarys, šlepetės, – juokiasi Agathe. – Jis visą laiką sakydavo „grįžk, kai nori“. Ir grįžau. Vienu metu studijavau pagal „Erasmus“ programą, po to tai išsitęsė iki 1,5 metų su „Free mover“ programa (savarankiška studijų užsienyje forma, kai studentas išsirenka norimą universitetą ir tiesiogiai į jį kreipiasi – LRT.lt). Čia pradėjau mokyti prancūzų kalbos prancūzų institute, versti literatūrą.“
Pastarasis lietuvių kilmės prancūzės laikotarpis Lietuvoje tęsiasi jau bene dvejus metus. Agathe džiaugiasi, kad jos sprendimą apsigyventi senelio tėvynėje palaiko ir tėvai.
„Jei mūsų su sese sprendimai yra tvirti ar logiški, tada jie palaiko. Jiems atrodo normalu, kad dukros gyventų taip, kaip jos nori. Tėtis, manau, labai džiaugiasi. (...) Mamai gal liūdna, kad šiek tiek toli gyvenu, bet skambinamės, grįžtu gana dažnai – kas du mėnesius.
Susiradau naują progą grįžti, nes įstojau į doktorantūrą Istorijos institute. Mano tema – Prancūzijos požiūris į Baltijos valstybes. Tyrinėsiu prancūzų archyvus. Noriu, kad mano gyvenime būtų ir Prancūzija, ir Lietuva. Stengiuosi, kad taip ir būtų“, – sako pašnekovė.
Moko prancūzus lietuvių kalbos
Šį rugsėjį Agathe užbaigė vieną etapą – prancūzų kalbos pamokų ji nebeveda. Visgi dabar ėmėsi prancūzus mokyti lietuvių kalbos.
„Šitas darbas man yra naujas ir labai smagus. Iš prancūzų perspektyvos žiūrint, mes linksnių neturim, tai reikia susipažinti, kur čia galininkas, kam jis reikalingas, kur tas kilmininkas, įnagininkas. Prancūzams gali būti sunkus tarimas ir kirčiai. Bet su kirčiais negaliu padėti“, – juokiasi lietuvių kilmės prancūzė.
Visgi Agathe pripažįsta vis dar susidurianti su lietuvių nuostaba sužinojus, kad ji iš Prancūzijos persikėlė į Lietuvą ir išmoko lietuvių kalbą. Daugelis vis dar nesupranta užsieniečių susidomėjimo jų šalimi ar kalba.
„Dėl to galbūt šiek tiek gaila. Jei užsienietis nusprendžia išmokti lietuvių kalbos, tai yra labai keista. Aš taip suprantu, kad tai ateina iš kažkokio nepasitikėjimo lietuviškumu. Yra toks lietuvių kompleksas, kad Lietuva tokia nesvarbi, mes maža šalis, niekam nesam svarbūs.
Kartu lietuviai labai myli Lietuvą ir greitai įsižeidžia, jei kažkas kažką blogo apie ją sako. Tą stebėjimąsi ypač jaučiu iš vyresnių žmonių. Sakyčiau, kad jaunesni žmonės yra lankstesni, jie tiesiog galvoja: gerai, tegul. Nebūna tiek klausimų“, – pasakoja pašnekovė.
Vilniuje jai geriau nei Paryžiuje
Pati Agathe Lietuvoje jau jaučiasi sava, nors prie kai kurių kultūrinių skirtumų taip ir nepriprato. Ji pastebi, kad viešumoje lietuviai linkę būti vieni, nepalaikyti kontakto.
„Eini gatve ir tarsi negali žiūrėti į žmogų. Arba net su artimaisiais tas žiūrėjimas atrodo kitoks. Nežinau, ar čia mano kultūra, ar čia mano asmenybės dalis, bet aš žiūriu į žmogų ir šypsausi. Tai yra kontaktas. Man atrodo, kad tai gali būti keista Lietuvoje.
Bet galbūt tai kažkiek perėmiau ir esu užsidariusi truputį labiau, nes grįžtu į Paryžių ir einu sau, nežiūriu į žmones“, – pripažįsta pašnekovė.
Visgi gyvenimą Lietuvoje ji apibūdina kaip kokybišką ir labai malonų. O ypač džiaugiasi vasaros malonumais.
„Gamta: ežerai, grybai, uogos. Labai greitai galima nuvažiuoti į gamtą pailsėti. Aš mieliau gyvenu Vilniuje nei Paryžiuje. Mažiau streso“, – šypsosi Agathe.
