Jei nuomotu automobiliu keliausite po Islandiją, šiukštu neišsukite iš kelio – bekelėje nepadės joks draudimas. Erikas jus taip pat nebūtinai gelbės, nors galėtų. Jo milžiniškas visureigis su 120 centimetrų ratais įveikia kone visas kliūtis, o vyras juo vežioja turistus po atšiaurią Islandijos gamtą. Tačiau jis neskuba traukti iš bėdos savo jėgas pervertinusių keliautojų. Per ketvirtį amžiaus Islandijoje Erikas perėmė vietinių požiūrį: islandai gali viską, bet ne viską nori daryti. Kartais, įsitikinęs jis, žmonėms reikia leisti išmokti pamoką.
Norintiems pažinti tikrąją Islandiją jis siūlo keliones po mažiau turistų lankomas vietas. Bekelėje laukia įspūdingi gamtos vaizdai ir vietos, kurias vyras apipina istorijomis apie elfus, negyvus kraterius ar miegančius ugnikalnius.
„Kuriu istorijas, jas pasakoju žmonėms. Jie, aišku, jomis tiki. Vežioju po Islandiją, rodau tokias vietas. Yra žmonių, kurie nori ko kito. Bet dažniausiai nusiperka turus ir važiuojame pagal nustatytą tvarką: taškas A, taškas B, C, D ir atgal į viešbutį. O jei kiti nori ko kito? Islandijoje dangus nėra riba. Islandijoje kreditinė kortelė yra riba“, – šypteli jis.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše:
Per metus visureigiu Erikas nuvažiuoja apie 100 tūkst. kilometrų – tai beveik trys ratai aplink Žemę. Jis dažniausiai veža turistus vadinamuoju Auksiniu ratu arba pietine pakrante, kur galima pamatyti krioklių, ledynų ir urvų. Tačiau tokia išvyka nepigi: diena kainuoja nuo 1 500 eurų, todėl lietuviai ją renkasi retai.
„2016 metais turėjau seną „Nissan“. Turizmas kaip tik pradėjo kilti, turbūt buvo prieš pat piką. Nusprendžiau keisti darbą. Žmona papildomai užsiėmė kita veikla, tad sugalvojome įsteigti įmonę. Prie jos vertėjavimo ir mokymų paslaugų įmonės prijungiau turizmą“, – pasakoja Erikas.
Istorijas jis renka iš kolegų, vietinių gyventojų ir interneto. Kai kurios skamba lyg legenda, tačiau vyras tikina pasakojantis tikrus faktus. Pavyzdžiui, kad prieš skrydį į Mėnulį Islandijoje treniravosi Neilas Armstrongas su komanda, o NASA čia bandė mėnuleigį.
Turistus Erikas veža ir prie vietos, vadinamos tiltu tarp dviejų žemynų, kur susiduria Šiaurės Amerikos ir Eurazijos tektoninės plokštės.
„Ypatinga vieta. Galėsime be jokių vizų pereiti iš Eurazijos į Šiaurės Ameriką. Čia viena geriausių vietų, kur galima pasivaikščioti“, – teigia jis.
Tektoninės plokštės tolsta viena nuo kitos, o Erikas juokauja, kad kada nors Islandija galbūt taps didžiausia pasaulio valstybe. Tiesa, to jau greičiausiai niekas iš mūsų nepamatys.
Antras gimimas ant ledyno
Būtent Islandijos gamta Eriką ir paviliojo. Ne mažiau žavėjo baltosios naktys ir žmonės. Tačiau čia greitai supranti, koks esi mažas prieš gamtos jėgas.
„Jei bandysi apsimesti, kad yra kitaip, ir galynėtis su gamta, kelias anapilin labai greitas. Kartais žmogus būna toks kvailas, kad telefonas atrodo brangesnis už gyvybę“, – sako Erikas.
Pats jis vos nesumokėjo gyvybe už norą susigrąžinti nuo ledyno nuslydusį telefoną.
„Kišau telefoną į kišenę, nepataikiau, jis nukrito ir pradėjo slysti. Norėjau pasilenkti, atsiklaupiau jo pasiimti, kojos pradėjo slysti ir nuslydau paskui telefoną. Po to atsimenu, kad manęs klausia: „Koks tavo vardas?“ Sakau: „Erikas.“ Klausia: „Kur esi?“ Sakau: „Islandijos banke.“ Visi pradėjo juoktis, bet nieko, viskas gerai“, – šypsosi pašnekovas.
Nuo ledyno nusileidęs vyras išvydo gelbėtojų operaciją: atvykusius policininkus, greitosios pagalbos medikus ir ore jau buvusius sraigtasparnius. Eriką nugabeno į ligoninę, tačiau tyrimai rimtesnių sveikatos sutrikimų neparodė. Šią pamoką jis įsiminė ilgam.
Turistai ir jų nuotykiai bekelėje
Pats Erikas keliuose atsargus ir nelaksto. Už greičio viršijimą Islandijoje gali tekti plačiai atverti piniginę: net 15 km/val. viršijus 90 km/val. ribą bauda gali siekti apie 700 eurų.
Vis dėlto didžiausią galvos skausmą jam kelia ne greičio mėgėjai, o turistai, nuomotais automobiliais važiuojantys ten, kur negalima.
„Islandijos vidurys – žvyrkeliai, bekelės. Šiuo metu turistai su nuomotomis mašinomis net nežiūri, bekelė ar ne. Jei „Google Maps“ pasakė, kad čia yra krioklys, tai ir važiuoja. Reikia upes kirsti – bando. Paskui tenka tas mašinas labai brangiai nusipirkti, nes draudimas neapmoka. Važinėja juodo smėlio paplūdimiais. Pamato, kad mes didelėmis mašinomis važiuojame, galvoja, kad ir su „Land Cruiser“ gali nuvažiuoti. O paskui: „Help, ištraukite, padėkite“, – turistus parodijuoja Erikas.
Jį erzina ir nenuspėjami vairuotojai, staiga stabdantys pamatę avį, arklį ar patikusią gėlytę. Kai kurie važiuoja taip lėtai, kad, anot Eriko, net šuo juos aplenktų.
„Nesuprantu, kam reikalinga mašina pasivaikščioti po kelius. Atvažiavai, nuvažiavai į šoną, pasistatei, išėjai pasivaikščioti, grįžai į mašiną ir nuvažiavai“, – piktinasi jis.
Islandijoje, regis, ne viską paaiškinsi vien kelio ženklais. Erikas tikina, kad kai kurie keliai vingiuoja aplink didžiulius akmenis ne dėl inžinierių sprendimų.
„Kai kurie keliai yra nutiesti aplink didelį akmenį, nes ten gyvena elfų šeimyna. Elfai nedavė leidimo, kad ten eitų kelias. Jie pasakė: „Palikite mūsų akmenį ramybėje.“ Ir tas kelias taip ir eina – aplink didelį akmenį. Užuot akmenį sulyginus su žeme, jis paliktas ramybėje“, – rimtu balsu aiškina Erikas.
O Islandijos kraštovaizdis vilioja ir kino kūrėjus. Erikas pasakoja matęs, kaip Christopheris Nolanas čia ieškojo kadrų „Odisėjai“, o filme „Betmenas: pradžia“ salos peizažai virto Himalajų fonu.
Visureigiai, kurių neįmanoma nepastebėti
Erikas didžiuojasi savo visureigiu. Sako, tokių niekur kitur nepamatysi.
„Pagal Europos Sąjungos, Amerikos, Rusijos ar net Indijos saugumo reikalavimus, jų negalima būtų naudoti viešuosiuose keliuose. Tai virinti, pjaustyti rėmai, o to neleidžia Europos Sąjungos saugumo reikalavimai. Mes ne Europos Sąjungoje, taigi ir viriname, ir pjaustome, ir vėl viriname, kiek mums patinka“, – aiškina jis.
Tiesa, tokio visureigio išlaikymas nepigus – 100 kilometrų jis sunaudoja kone 30 litrų degalų. Tačiau Erikas automobilius pamilo dar vaikystėje, o dabar džiaugiasi galėdamas iš pomėgio užsidirbti ir parodyti turistams Islandiją, kurios įprastu nuomotu automobiliu nepasieksi.
„Kiekviena diena gryname ore, kasdien naujos pažintys, nauji žmonės, nauji nuotykiai. Kai kurias vietas esu aplankęs daugiau kaip tūkstantį kartų, ir jos vis dar gražios. Jos vis dar mane stebina grožiu. Tai geriausias darbas pasaulyje“, – teigia vyras.
Visgi kelias iki svajonių darbo nebuvo lengvas. Į Islandiją Erikas atvyko vos baigęs technikumą ir įsidarbino žuvies fabrike.
„Lengviausia darbą rasti turbūt žuvies fabrike. Per stakles leisdavau plekšnes, jos nuimdavo odą. Paskui pradėjau filetuoti. Jau buvo geriau mokama. Po darbo dar pasilikdavau plauti cecho. Buvau baigęs medieną, tai po darbo važiuodavau padėti vienam islandui remontuoti namus. Ir kūriausi ateitį“, – pasakoja lietuvis.
Po metų Islandijoje Erikas susituokė ir pamažu susikūrė gyvenimą, kurio, kaip pats sako, nesinori palikti. Vis dėlto net ir dirbdamas svajonių darbą namuose jis beveik nebūna – prie vairo praleidžia po 14–16 valandų per parą.
„Planuojantiems užsidirbti ir išvykti galbūt lengviau, bet norint įleisti šaknis, teks arti kaip man“, – sako jis ir perspėja norinčius išbandyti gyvenimą Islandijoje, kad niekas nieko už dyką neduos.
Parengė Ignas Ramanauskas
