Iš Druskininkų kilusi Inga Zuzevičiūtė save apibūdina kaip keliauninkę, degančią noru pamatyti pasaulį. Bet vien kelionių jai neužteko. Lietuvė beveik metus gyveno Kipre, vėliau dar metus praleido Norvegijoje. Dabar Inga namais vadina Naująją Zelandiją ir džiaugiasi ramesniu gyvenimu: „Čia atrodo, kad yra daugiau laiko, visiems visko užtenka, nėra konkurencijos“, – portalui LRT.lt pasakoja lietuvė.
Apie šalį nežinojo nieko
Naujoji Zelandija Ingai nebuvo pirmas pasirinkimas. Iš pradžių ji norėjo vykti į Kanadą. Lietuvė kreipėsi dėl vizos, ją gavo, tačiau tuo metu keliavo ir neturėjo ryšio, todėl praleido terminą, per kurį reikia susitvarkyti reikalingus dokumentus. Tuomet nutarė pabandyti dar kartą. Šįsyk pasirinko Naująją Zelandiją. Inga patikina – neturėjo lūkesčių, kad išvykti pavyks, bet, sulaukusi teigiamo atsakymo dėl vizos, nedvejojo.
„Naujoji Zelandija buvo ta šalis, kur jau toliau – neįmanoma. Tai nusprendžiau: važiuoju, kad ir viena“, – savo nusiteikimą prisimena lietuvė.
Inga pripažįsta, kad tuo metu apie šią šalį nežinojo praktiškai nieko. Buvo girdėjusi tik apie nuostabią jos gamtą.
„Aš net nežinojau, kuris miestas yra sostinė. Gėda. Visada galvojau, kad tai Ouklandas, nes šis miestas didžiausias Naujojoje Zelandijoje. Bet tik nusileidusi Velingtone supratau, kad jis yra sostinė. Tai tikrai nelabai ką žinojau“, – juokiasi pašnekovė.
Lietuvė planavo šioje šalyje praleisti metus – tiek laiko galiojo jos viza, o gyventi galvojo rinktis Kvinstauną. Visgi planai labai greitai pasikeitė. Prabėgus vos kelioms savaitėms nuo atvykimo Inga susipažino su dabartiniu vaikinu ir pasiliko Velingtone.
„Galima sakyti, kad kažkokia nuojauta mane atvedė čia“, – svarsto ji.
Stebino žmonės be batų
Prieš 8 metus į tolimą kraštą ką tik atvykusiai lietuvei buvo sunkiausia priimti faktą, kad ji yra taip toli nuo namų. Ji prisimena, kad vos išlipusi iš lėktuvo pajuto ilgesį ir suprato esanti visiškai viena.
„Kai esi Lietuvoje, studijuoji Vilniuje, o tavo tėvai gyvena Druskininkuose, supranti, kad gali sėsti į mašiną ir grįžti pas mamą per valandą su puse. Čia iškart atėjo supratimas, kad jei noriu grįžti namo, man neužteks paros, reikės mažiausiai 30 valandų.
Iš pradžių sunkiausia buvo priimti tą laiko skirtumą tarp šeimos ir savo buvimo vietos, jaučiausi vieniša. Paskui susipažinau su savo vaikinu ir jis tapo mano geriausiu draugu, tai man labai padėjo“, – pasakoja Inga.
Lietuvė juokiasi, kad dabar jos nebestebina niekas, bet anksčiau ji negalėdavo nepastebėti basomis vaikštančių vietinių.
„Yra žmonių, kurie vaikšto su batais, bet yra žmonių, kurie vaikšto basi. Jei jie nori eiti į parduotuvę, irgi nesiauna batų. Mane tai labai stebino“, – prisimena Inga.
Ji išskiria ir nepaprastą Naujosios Zelandijos gamtą. Lietuvė teigia tokią gražią ją ir įsivaizdavusi. Be kita ko, pašnekovę džiugina Naujojoje Zelandijoje matoma žmonių pagarba gamtai. Inga pasakoja, kad vietiniai nuo mažens mokomi saugoti ir tausoti gamtą, gerbti gyvūniją ir augaliją.
„Nemanau, kad yra kita tokia šalis. Aš iš pradžių lygindavau Naująją Zelandiją su Kanada, bet čia yra visiškai kitoks grožis“, – teigia tautietė.
Ramus gyvenimas ir draugiški vietiniai
Praleidusi Velingtone 4,5 metų, Inga persikėlė į pietus – į Kvinstauną, kuriame planavo gyventi nuo pat pradžių. Čia ji skaičiuoja ketvirtus metus. Lietuvė sako, kad iš pradžių ji nejuto Naujojoje Zelandijoje jokios konkurencijos, o ir pagal gyventojų skaičių šalis nėra labai didelė, todėl gyvenimas atrodo ramesnis.
„Kai per Europą skrendu namo ir stoju kitose šalyse ar oro uostuose, matau tiek daug žmonių. Aš esu atpratusi nuo skubėjimo, nuo to stumdymosi, lėkimo. Yra labai didelis skirtumas, nes čia atrodo, kad yra daugiau laiko, visiems visko užtenka, nėra konkurencijos“, – mintimis dalijasi Inga.
Lietuvė tikina, kad ir darbą Naujojoje Zelandijoje susirasti jai nebuvo sunku. Vos atvažiavusi ji įsidarbino vieno prekių ženklo parduotuvėje, ten ir patobulino anglų kalbos žinias. Vėliau ėmė dirbti administracijos srityje, o galiausiai, sukaupusi patirties, įsidarbino Sveikatos ministerijoje. Ten dirbo trejus metus.
„Kai sugalvojome išsikraustyti iš Velingtono, su tokia patirtimi buvo lengva susirasti darbą čia. Dabar dirbu Kvinstauno miesto savivaldybėje su statybų leidimais“, – pasakoja pašnekovė.
Naujosios Zelandijos žmones Inga apibūdina kaip draugiškus ir atvirai priimančius užsieniečius. Pasak lietuvės, daug vietinių niekada nebuvo išvažiavę iš savo šalies, todėl jiems įdomu bendrauti su atvykėliais, pasidomėti kita kultūra ir kalba.
„Jie yra patys geriausi žmonės, kokius esu sutikusi. Mano vaikinas irgi yra vietinis, ir mano geriausi draugai čia yra vietiniai, o ne užsieniečiai“, – pažymi ji.
Gamina maistą, kuris primena Lietuvą
Visgi tolimame krašte gyvenimą kurianti Inga sako lietuviškumo nepamirštanti. Namuose ji nuolatos ruošia mėgstamus patiekalus – nuo bulvinių blynų ar kotletų iki sriubų „kaip pas močiutę“.
„Negaliu net savaitę išbūti be ko nors, kas primintų namus. Pavyzdžiui, be kotletukų. Tai yra pats skaniausias maistas, čia nieko panašaus nėra. Mano vaikinui jis irgi labai patinka. To lietuviškumo daugiausia ir yra maiste. Meilė maiste“, – šypsosi pašnekovė.
Be to, kad supažindino savo vaikiną su lietuviškais patiekalais, Inga jį moko ir lietuvių kalbos. Lietuvė sako žinanti, kad kalba – ne iš lengvųjų, tačiau jos tėvai ir senelis nemoka angliškai, o Inga nori, kad jie galėtų bent šiek tiek susikalbėti.
„Noriu, kad jis išmoktų pasakyti, ko jam reikia, pasakyti „skanaus“ ar „ačiū“ – tokių pagrindinių dalykų. Jeigu ateityje turėsime vaikų, aš jam iškart pasakiau, kad namie kalbėsiu su vaikais tik lietuviškai, nes žinau, koks privalumas yra mokėti daugiau nei vieną kalbą, ir noriu jį suteikti.
Nieko nėra gražiau kaip grįžus namo į Lietuvą matyti savo vaikus kalbančius su seneliais, pusbroliais ir kitais žmonėmis. Man tai yra pagarba mano kalbai ir mano šaliai“, – pabrėžia pašnekovė.
Tarp dvejų namų
Inga pripažįsta, kad dabar jos gyvenimas tarsi padalintas tarp dvejų namų. Atvykusi į Lietuvą ji jaučiasi esanti namuose, bet ilgiau pabuvusi nori grįžti namo – į Naująją Zelandiją.
„Jaučiuosi tokiame limbe (limbas reiškia neapibrėžtumą, tarpinę būseną, įstrigimą – LRT.lt). Mano namai yra Lietuvoje, nes ten mano mylimi žmonės, mano šeima, mano seneliai, mano senelių kapai. Ten mano vaikystė – darželis, mokykla. Visa tai mane užaugino tokią, kokia esu. Viskas Lietuvoje taip sava. Gera čia sugrįžti, pamatyti, kas esu, kyla daug prisiminimų.
Kartu suprantu, kad būdama Naujojoje Zelandijoje tiek metų čia įleidau savo šaknis. Tai toks dvilypis jausmas. Lietuva visada buvo, yra ir bus mano namai, bet Naujoji Zelandija yra mano pasirinkti namai“, – mintimis dalijasi Inga.
Lietuvė su mylimuoju Naujojoje Zelandijoje statosi namą, tad grįžti gyventi į Lietuvą neplanuoja. Visgi ji pabrėžia, kad niekas nežino, kas laukia ateityje.
„Šiuo metu čia yra mano pasirinkti namai, bet niekada negali žinoti ateities. Kai grįžtu į namus, į Druskininkus, ten taip nuostabu, gražu, saugu. Tai tobulas miestas, pavyzdžiui, vaikams auginti ar senjorams gyventi. Bet nuostabi vieta ir čia, kur aš gyvenu“, – šypsosi lietuvė.
