Povilas Rutkauskas šiandien turi sodybą Druskininkuose. Šiose apylinkėse jis gimė ir užaugo, čia sutiko ir savo būsimą žmoną. Tačiau jau daugiau nei 15 metų gyvena Norvegijoje. Į šią šalį išvyko padirbėti vasarai. O dabar tokių vasarų suskaičiuoti nebegali net ant dviejų rankų pirštų.
„Išvykau 2010 metais jau visam laikui. Osle negyvenau visą laiką, Osle esu pastaruosius 10 metų. Prieš tai teko pagyventi šalia Lilehamerio“, – sako pašnekovas.
Osle Povilas vadovauja nuosavam verslui. Jo įkurta kompanija rūpinasi namų renovacija Norvegijos sostinėje. Tačiau vyras pripažįsta, kad viskas nebuvo taip paprasta. Buvo dienų, kai norėjosi nuleisti rankas, pasiduoti ir viską mesti.
„Visą laiką dirbau statybose. Pradžioje pagalbiniu (darbuotoju – LRT.lt), nes reikėjo išmokti ir vietinių niuansų, ir kitokios visai statybos. Ne taip, kaip buvau Lietuvoje išmokęs, nes tėtis statybininkas, su medžiu dirbo visą gyvenimą. Senelis gamino valtis ir namus statė. Tai esu trečios kartos stalius. Pažįstu medį, myliu medį. 2016 metais atidariau savo statybų kompaniją. Nuo to laiko galiu pokštauti, sakau, kad esu trečios kartos stalius, ir pirma karta, kuri moka mokesčius“, – komentuoja lietuvis.
Jis pasakoja, kad net ir išbandęs visus darbus statybose savo kailiu, pradėjęs vadovauti įmonei susidūrė su iššūkiais. Mat kasdien vykti į statybų aikštelę pačiam yra viena, o vadovauti komandai – visai kas kita. Medį, su kuriuo buvo įpratęs dirbti, biure pakeitė dokumentai, sutartys ir finansų planavimas.
„Pirmiausia pradėjau studijuoti verslo vadybą, išmaniąją vadybą. Tai labai padėjo, nes studijavau jau tą, ką dirbau. Paskui pasinaudojau organizacijose įgytomis žiniomis, būtent dėl jaunimo sąjungos ir Oslo lietuvių bendruomenės, kaip veikia organizacijos. O patirties surinkta labai daug ir surinkta blogosios patirties, iš kurios gerai pasimokėme ir nebedarome klaidų“, – sako pašnekovas.
Statybose ir versle įgyta patirtis Povilui pravertė ir įsigijus seną sodybą netoli gimtojo Leipalingio. Vyras sako iš karto pastebėjęs jos išskirtinumą – aukštas lubas. Nors viduje atskirus paliko tik vonios kambarį ir miegamąjį, o visas kitas erdves sujungė, Rutkauskai stengėsi išsaugoti kuo daugiau autentikos.
Povilas prisipažįsta – sodyba Lietuvoje, netoli gimtųjų vietų, pakeitė jo šeimos gyvenimą. Dabar čia mielai vasaroja ne tik jis su žmona, bet ir dvi Norvegijoje gimusios dukterys. Gėrisi gamta, džiaugiasi ramybe ir vis prisimena, kaip ši sodyba ieškojo naujų šeimininkų.
„Kai pasakoju apie savo artimesnius žmones, tai iškart noriu persijungti prie dzūkiškos kalbos. Toks Algis paskambino tėvukui ir sako: „Yra troba, gal tavo vaikai norėtų nusipirkt.“ Tėtis paskambino ir pasakė, kad yra viena sodyba, kurią parduoda, ar nenorėtume pasižiūrėti, kadangi prie pat gimtojo miestelio Leipalingio – už dviejų kilometrų. Atvykome apžiūrėti su žmona vasarą ir buvo labai gera aura“, – pasakoja lietuvis.
Taip šeima sodybą nusprendė įsigyti. Vyras iki šiol prisimena ir jausmą, kai vos čia apsitvarkius teko ir vėl keliauti atgal į Norvegiją.
„Turėjome per Lenkiją keltis iš Gdansko į Švediją. Lazdijuose gandrai per kelią skrenda ir graudulys ima. Atsisuku į žmoną – irgi apsiašarojusi. Pirmą kartą per tiek daug metų buvo jausmas, kad tu išvažiuoji iš tėviškės, kad tau liūdna. Ir karas Ukrainoje buvo prasidėjęs. Tu nežinojai, kaip viskas bus, ir tada buvo labai jautru. Aš sakau, kad pirmą kartą įsižeminau su šita sodyba. Tai patariu ir kitiems, kurie ieško sau ramybės arba vietos, ar dūšia nerami. Kad ir kokia trobelė būtų sugriuvusi ar palinkusi, vis tiek yra daug geriau nei didelis ir prabangus namas ar butas užsienyje“, – mintimis dalijasi Povilas.
Dabar senovinėje krosnyje jis su šeima kepa dzūkiškas bandas ir džiaugiasi, kad yra kam susirinkti prie didžiulio stalo. Viskas čia alsuoja istorija ir prisiminimais. Mat ir paties Povilo šeima susikūrė ne kur kitur, o šiose apylinkėse.
„Mes su žmona mokėmės toje pačioje mokykloje. Sutikau ją 1996 metais, pirmoje klasėje. Aš jai trečioje klasėje parašiau meilės laiškelį, kad tu labai graži, kad vieną dieną būsi mano žmona. Išsijuokė ji iš to raštelio su draugėmis. Aš dar iškvėpinęs jį buvau, nepamenu kuo. Subėgo rašalas, atidavė atgal. (...) Nepamiršau aš tos savo būsimos žmonos. Kalbindavau ir kviečiausi į dešimties metų jubiliejų, gerai atsimenu, ji irgi gerai pamena. Atsiradus mobiliesiems telefonams, kokioje 6–7 klasėje rašydavau žinutes“, – judviejų istoriją prisimena pašnekovas.
Povilo simpatija ilgai liko be atsako. Kol atkaklusis dzūkas visgi pasiekė savo. Tiesa, tuomet jis jau gyveno Norvegijoje, o į gimtuosius namus grįždavo tik vasarai.
„Žmona sakydavo, kad turėjo posakį su drauge, kad niekados nedraugaus su jokiu bernu iš Leipalingio ir ypač su Rutkausku. Prisišnekėjo“, – šypsosi Povilas.
Jis sako, kad atkaklumas pravertė ir versle. Kad ir kaip sunku būtų buvę, lietuvis nusprendė nepasiduoti. Mat kasdien prieš akis turėjo savo atkaklumo įrodymą – mylimą augančią šeimą. O dabar antrąja savo šeima Povilas vadina ir Oslo lietuvius, kuriems neseniai ėmėsi vadovauti.
„Nusprendžiau, kad galbūt reikia atiduoti duoklę bendruomenėms ir lietuvybei, ir visiems tiems asmenims, kurie įkvėpė tiesiogiai, kur pažinau ir kur netiesiogiai pažinojau. Taip pat yra labai garbių ir iškilių lietuvių kilmės asmenybių. Tai nusprendžiau pretenduoti į Oslo lietuvių bendruomenės valdybos pirmininko poziciją“, – pasakoja pašnekovas.
Tiesa, su vietos lietuviais ryšius Povilas palaikė jau ne vienus metus. Dešimtmetį Norvegijos lietuvių jaunimo sąjungoje Povilas prisimena kaip vieną smagiausių savo gyvenime. Tad tikisi, kad galės būti naudingas ir Oslo lietuvių bendruomenei. Sako, kad labiausiai jį įkvepia istoriniai pavyzdžiai žmonių, mylėjusių Lietuvą labiau nei bet ką kitą.
„Mano prosenelis Antanas Dudzinskas buvo Lietuvos kalvių kalvis. Jis buvo ištremtas į Vorkutos lagerius. Mano senelis, tėčio tėtis, buvo išremtas irgi į Vorkutos lagerius kaip politinis kalinys. Būdami jaunimo sąjungoje ir veikdami ten, aktyviai kvietėmės daug metų už eilės „Misija Sibiras“ atstovus, kol misija buvo nutraukta. Tu prisimindavai ir galvodavai, ką galvotų tavo senelis ir prosenelis, kad jų proanūkis ar palikuonys dabar prisideda prie tokios veiklos. Aš manau, kad jie pasakytų, jog gerai ir teisingai“, – mintimis dalijasi Povilas.
