Arogancija, statuso siekis ar noras tobulėti: kas slypi už lietuvių ir estų konkurencijos?

Neseniai Estijos žiniasklaidoje pasirodė politologo Tonio Saartso komentaras apie tai, kaip Lietuva aplenkė Estiją. Pasak LRT.lt kalbintų ekspertų, kai ilgus metus lyderiavusios Estijos ekonomika sulėtėjo, o Lietuvos rodikliai pagerėjo, estai pradėjo dažniau žvilgčioti į kaimynus. „Tai ne tiek susiję su Lietuva, kiek su estų poreikiu turėti atskaitos tašką savirefleksijai ir savikritikai“, – pažymi Toronto universiteto istorijos profesorius Andresas Kasekampas.

Kibirkštis įskėlusi nuomonė

Neseniai Estijos visuomeninio transliuotojo ERR naujienų portalo nuomonių skiltyje politologas Tonis Saartsas trumpai apžvelgė 150 metų Baltijos šalių ekonominį vystymąsi.

Teksto pradžioje primenama, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą dominavo Latvija, o Talinas, palyginti su ja, buvo „atsilikęs ir provincialus“. Tuo metu Lietuva, rašo T. Saartsas, socialinio ir ekonominio išsivystymo lygiu nuo Baltijos kaimynių atsiliko keliais dešimtmečiais.

Autorius pažymi, kad joje raštingumas 19 amžiaus pabaigoje siekė vos 50 procentų, o Estijoje ir Latvijoje – 95 proc.

Išskiriama ir tai, kad iki 20 a. 4-ojo dešimtmečio pabaigos Latvijos ir Estijos gerovės lygis iš esmės susivienodino, o Lietuva „liko beviltiškai atsilikusi“. Autoriaus teigimu, paradoksalu, kad būtent sovietų valdžia pavertė Lietuvą išsivysčiusia pramonine valstybe, o savo kaimynes vystymosi srityje ji pasivijo tik atkurtos nepriklausomybės išvakarėse.

Anot T. Saartso, kol Estijoje buvo vykdomos laisvosios rinkos reformos ir svarbiausia iš jų – privatizavimas, dominavo Skandinavijos užsienio kapitalas, Lietuvoje ir Latvijoje vyravo korupcija ir oligarchai.

Galiausiai, apžvelgiama Lietuvos pažanga – jos gebėjimas anksčiau nei Estija atlikti būtinas investicijas į energetikos sektorių, didesnė eksporto sektoriaus įvairovė, taip pat pastebima, kad Lietuva sugebėjo anksčiau pradėti vykdyti aktyvią pramonės politiką, nebijojo skolintis kritiniais momentais ir efektyviau naudojo ES lėšas.

Autoriaus manymu, iškalbingiausia tai, kad Estijoje nevyksta rimtos diskusijos apie Lietuvos sėkmę ekonomikoje ir jos priežastis, o vietoj to vyrauja pasitikėjimas savimi, arogancija ir įsitikinimas, kad netrukus šalis grįš į pirmąją vietą.

Ši estų politologo publikacija sukėlė diskusijų tarp lietuvių socialiniuose tinkluose. Anot Estijos lietuvių bendruomenės nario Vaido Matulaičio, nors suprantama, kad straipsnis rašytas esto ir skirtas Estijai, o ne Lietuvos auditorijai, visas jo kontekstas prisodrintas leitmotyvo apie Lietuvą, kaip labiausiai visais aspektais atsilikusią Baltijos šalį.

Jam kliūva ir pasirinkta 150 metų imtis, patogi kontrastams tarp anuo metu „pažengusios ir civilizuotos“ Estijos bei Latvijos ir „atsilikusios, neraštingos ir rytietiškos“ Lietuvos.

„Jei jau pateikiamas nuogas faktas apie beraščius lietuvius 19 a. pabaigoje, reikėtų paminėti ir priežastis, iš kur tas lietuvių neraštingumas“, – įsitikinęs V. Matulaitis.

Jo manymu, nors tekste dauguma argumentų yra pagrįsti, o autorius diagnozuoja, kad estai negeba pažaboti savo arogancijos, norėtųsi, kad rezultato būtų siekiama „per gilesnę analizę, o ne pigaus kontrasto efektą, kai Estijos problematikos sureikšminimui panaudotas Lietuvos „istorinio atsilikimo“ fonas.“

Nemato, dėl ko įsižeisti

Visgi JAV gyvenanti politikos mokslų profesorė, VDU V. Kavolio instituto vyriausioji kviestinė tyrėja Dovilė Budrytė sako nematanti, kodėl lietuviai turėtų piktintis T. Saartso komentaru. Jame ekspertė įžvelgia sutrumpintai ir supaprastintai pateiktą istorinį vystymąsi, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į susilpnėjusią Estijos ekonomiką.

„Politologai neretai kitaip elgiasi su istoriniais faktais nei istorikai – neretai istoriniai faktai pasitelkiami tam, kad būtų įrodyta hipotezė. Taip atsitiko ir šį kartą: istorija supaprastinta. Tačiau tuo pat metu nelieka abejonių, kad autorius kritiškai žvelgia į Estijos visuomenę, pašiepdamas jos aroganciją, tačiau visgi nekritikuoja Estijos noro kovoti dėl statuso tarptautinėje visuomenėje, rungiantis su Lietuva“, – komentuoja politikos mokslų profesorė.

Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojo Valentino Beržiūno, su kai kuriais T. Saartso argumentais būtų galima ginčytis ar bent jau klausti, kuo remiantis daromos tam tikros išvados. Pavyzdžiui, kad prieš šimtmetį Lietuva nuo Latvijos ir Estijos buvo atsilikusi 20–30 metų.

„Net jei tai tiesa, reikėtų tai pagrįsti ekonominiais rodikliais. Be šių rodiklių tai tiesiog nuomonė, o ne faktas“, – pastebi jis.

Visgi tekste ekspertas mato ir daug teisingų įžvalgų. Pavyzdžiui, kad tarpukariu Lietuva buvo žemės ūkio valstybė, o Latvija – pramoninė.

„Ir, ko gero, didžiausias Lietuvos istorijoje industrinis šuolis įvyko būtent sovietmečiu“, – autoriui antrina V. Beržiūnas ir politologo tekstą apibūdina kaip įdomų ir kiek provokuojantį, skatinantį diskusiją.

„Tik, kaip minėjau, produktyviau būtų, kad kai kurie argumentai būtų grindžiami skaičiais, statistika. Nesu tikras, kad šis tekstas kelia neapykantą. Sakyčiau, jei kelia, kažkas negerai su saviverte“, – mintimis dalijasi V. Beržiūnas.

Pasak vokiečių istoriko, Talino universiteto profesoriaus Karsteno Bruggemanno, minėtas tekstas buvo skirtas estų auditorijai, kuriai paprastai nelabai rūpi Lietuva ir kuriai gali kelti nuostabą, kad ekonomiškai pietinė kaimynė šiuo metu atrodo stipriau.

„Saartso užduotis buvo ne paaiškinti santykinį Lietuvos atsilikimą 20 a. pradžioje, o parodyti, kaip tai formavo estų istorinį suvokimą apie Lietuvą“, – teigia jis.

Konkurencija sustiprėjo

Estų politologo komentaras – viena iš Lietuvos ir Estijos konkurencijos iliustracijų. Ieškant šių dviejų šalių tarpusavio lyginimosi ištakų, D. Budrytė mini valstybingumo atsigavimą ir stiprėjimą. Ji primena Atgimimo metus, kai lietuviai pavydėjo estams, kad šie pirmavo ekonomikos transformacijoje ir kitose demokratijos vystymo srityse.

„Šis tarpusavio lyginimasis ir konkurencija ypač sustiprėjo, kai Baltijos šalys pradėjo kelią į transatlantines struktūras. Buvo daug Lietuvos pavydo, kai 1997-aisiais Estija buvo pakviesta pagreitintoms deryboms (angl. „fast track negotiations“) Europos Sąjungos narystei gauti, o Lietuva ir Latvija – ne“, – komentuoja politikos mokslų profesorė.

Tuo metu Toronto universiteto Estijos katedros istorijos profesoriaus Andreso Kasekampo teigimu, estai tik neseniai pradėjo lygintis su Lietuva. Kol Estija buvo didžiausia sėkmės istorija 1990-aisiais ir 2000-aisiais, tokio poreikio nebuvo, tačiau pastaraisiais metais šalies ekonomika sulėtėjo, o Lietuvos rodikliai žymiai pagerėjo. Tada, sako pašnekovas, estai pradėjau dažniau žvilgčioti į kaimynus.

„Daugiausia tam, kad kritikuotų Estijos ekonominę stagnaciją ir Estijos vyriausybės trūkumus. Tai ne tiek susiję su Lietuva, kiek su estų poreikiu turėti atskaitos tašką savirefleksijai ir savikritikai“, – pažymi profesorius.

Bet ar Lietuvos ir Estijos tarpusavio konkurencija didesnė nei su kitomis šalimis? Pasak kalbintų ekspertų, visos valstybės konkuruoja ir tai įprasta tarptautinėje sistemoje. Ar žvelgtume į Lietuvą ir Estiją, ar JAV ir Kiniją.

„Žinoma, kadangi mus, lietuvius, su latviais ir estais sieja panašios istorinės patirtys, mes šiek tiek lyginamės tarpusavyje, kam geriau ar blogiau sekasi. Tarkime, buvo kadaise toks tarsi lenktyniavimas, kas pirmiau įstos į Europos Sąjungą, vėliau – kas pirmas įsives eurą. Tačiau tai yra gerai, nes skatina tobulėti.

Šaltojo karo metais, kai egzistavo Sovietų Sąjunga, JAV taip pat reikėjo pasitempti – neleisti sovietams perimti iniciatyvos: matėme daug žygdarbių, kurie nebūtinai generavo kažkokią naudą valstybėms, bet stūmė pasaulį į priekį. Turiu galvoje, pirmiausia mokslą ir technologijas, kosmoso užkariavimą. 20 a. – technologijų amžius. Ir tokio didelio progreso nebūtų be Šaltojo karo“, – pastebi politologas V. Beržiūnas.

Tokiam šalių konkuravimui įtakos turi daug veiksnių: nacionalinis identitetas, kultūrinės vertybės, kolektyvinė atmintis, subjektyvūs suvokimai ir kita.

„Man rodos, kad Estijos kultūrai nėra svetima konkurencija. Ši šalis visuomet garsėjo atvirumu konkurencijai ir kapitalistinėms laisvėms. Norima pirmauti, norima būti geriausiems – bent jau savo regione.

Lietuvai irgi nesvetimas pasididžiavimo savo istorija jausmas, ne kartą norėta būti regioniniu centru. Taigi, tiek Lietuva, tiek Estija nori statuso ir pripažinimo tarptautinėje erdvėje, ir tai kartais priveda prie konfliktų“, – aiškina D. Budrytė.

Apie žiupsnelį arogancijos abiejų tautų sąmonėje kalba ir V. Beržiūnas. Anot jo, lietuviai iki šiol galvoja, kad jų šalis – nuo jūros iki jūros, o estai – kad jie šiauriečiai ir su pietiniais kaimynais latviais, o ypač lietuviais, neturi daug bendro.

„Jų tikslas, jų vieta – Šiaurės Europoje, o ne Vidurio ar tarp Baltijos valstybių. Kažkada buvęs Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas, dar dirbdamas Estijos diplomatijos vadovu, yra nedviprasmiškai sakęs, kad, perfrazuojant jį, nepaisant panašių istorinių patirčių, nereiškia, kad mes, Baltijos šalių gyventojai, esame vienodi“, – komentuoja ekspertas.

Buvusio Estijos prezidento mintį papildo iš istorinės perspektyvos į Lietuvos ir Estijos konkurenciją žvelgiantis K. Bruggemannas. Jis primena, kad buvo laikas, kai šios dvi kaimyninės šalys ėjo skirtingais keliais.

„Iki 1918 m. Lietuva gyveno visai kitokiame „lenkų“ ir „katalikybės“ pasaulyje, o po 1918 m. palaikė sudėtingus santykius su Lenkija. Tuo metu Estija ir Latvija siekė gerų santykių su Varšuva. Lenkija buvo stipresnė, todėl ji buvo svarbesnė.

Neseniai vienas bakalauro studentas čia, Taline, rašė apie Estijos ir Lietuvos ekonominius santykius tarpukariu: tai niekada nebuvo veiksnys, turėjęs realios įtakos. O sovietų valdymo metu visų respublikų vadovybės nuolat gaudavo lygiagrečius kitų respublikų duomenis. Žinoma, Talinas intensyviau žiūrėjo į Vilnių nei, tarkim, į Taškentą“, – sako istorikas.

O kur Latvija?

Visgi dalis LRT.lt kalbintų ekspertų pabrėžia, kad būtų neteisinga manyti, jog konkuruoja tik Lietuva ir Esija, o Latvija lieka nuošalyje. Pasak profesoriaus A. Kasekampo, lyginimasis tarp Estijos ir Latvijos galbūt net labiau įprastas nei Estijos su Lietuva.

„Latviai dažnai kritikuodavo savo pačių vystymąsi, atkreipdami dėmesį į spartesnę Estijos pažangą. Estai įpratę lygintis su latviais ir jaustis už juos pranašesni. Lietuva visada buvo toliau, kitokia, mažiau suprantama ir mažiau juntama estų mąstysenoje. Manau, kad kai kurie estai dabar į Lietuvą žiūri taip pat“, – svarsto profesorius.

Kad estai nepamiršta pasilyginti su latviais, pastebi ir istorikas K. Bruggemannas. Anot jo, Latvija Estijai arčiau nei Lietuva, todėl ir lygintis labiau įprasta.

„Bet vėlgi, estai gyvena su savimonės jausmu, kad yra produktyvesni ir efektyvesni už latvius, vėlgi tai yra išankstinių prielaidų santykis. Pamenu, kad COVID metu Estijos žiniasklaida buvo nustebusi, kad latviai sukūrė pirmąją „Corona-App“ programėlę, o ne skaitmeninė vunderkindė Estija“, – komentuoja istorikas.

Lygiai taip pat galima matyti ir Lietuvos bei Latvijos konkurencijos apraiškų. Tiek politikoje, tiek kitose srityse.

„Stebint Lietuvos ir Latvijos nacionalinių krepšinio komandų rungtynes, net ir draugiškas, kartais susidaro įspūdis, kad vyksta Europos ar net pasaulio krepšinio čempionato finalas“, – sako TSPMI dėstytojas V. Beržiūnas.

Tačiau kitokį Latvijos vaidmenį Baltijos šalių konkurencinėje kovoje mato D. Budrytė. Jos teigimu, ši Baltijos šalis išties konkuruoja mažiau, o jos identitetas pagrįstas noru būti tikra Baltijos valstybe, palaikyti gerus kaimyninius santykius ir su kultūriškai artima Lietuva, ir su šiauriniu savo kaimynu – Estija.

„Dėl nelengvos demografinės situacijos Latvijai turbūt yra sunkiau koncentruotis ties statuso siekimu tarptautinėje erdvėje“, – pažymi politikos mokslų profesorė.

Tarp konkurencijos naudos ir būtinybės bendradarbiauti

Ekspertai išskyrė pagrindines Baltijos šalių konkurencijos sritis – nuo statuso siekio tarptautinėje arenoje iki ekonomikai reikšmingų užsienio investicijų ir produkcijų eksporto į tas pačias rinkas. Visgi kalbinti pašnekovai sutaria, kad kaimynių prioritetai dabartiniame geopolitiniame kontekste yra tokie patys ir dėl jų šalys bendradarbiauja, vienodai suvokia Rusijos grėsmę.

„Išorės veikėjai linkę Baltijos šalis laikyti vienu vienetu. Ekonominė konkurencija neišvengiama, tačiau politinis bendradarbiavimas yra būtinas ir gyvybiškai svarbus“, – teigia A. Kasekampas.

Apie politinio bendradarbiavimo svarbą kalba ir D. Budrytė. Anot jos, norėtųsi, kad dabar konkurencijos būtų mažiau, o tokiais neramiais laikais, kai silpsta JAV demokratija ir trūkinėja transatlantiniai ryšiai, Baltijos šalių bendradarbiavimas ir bendras Baltijos regiono identiteto kūrimas stiprėtų.

„Nematau daug naudos iš konkurencijos dėl statuso. Šiais laikais yra svarbu energiją telkti valstybingumo išsaugojimo ir pasipriešinimo Rusijos imperializmui klausimams“, – sako D. Budrytė.

V. Beržiūno požiūriu, konkurencija – visuomet naudinga. Kitos šalies sėkmingas pavyzdys neretai tampa akstinu pasitempti.

„Jei akivaizdžiai geresni latvių ir estų keliai suteiks mums, lietuviams, postūmį pagaliau susitvarkyti savo kelius, nuo to mums visiems tik geriau. Kai lenkai nutiesė keturių juostų magistralę iki Lietuvos, tą patį padarė ir lietuviai – nes juk nebūsime prastesni. O kiek laiko reikėjo laukti, kol „Via Baltica“ taps normaliu keliu, kiek gyvybių paaukota tame kelyje.

Panašu, kad kaimynai labai teigiamai įkvėpė. Konkurencija – vienas svarbiausių žmonijos pažangos variklių. Jei ne konkurencija, abejoju, kad žmogus būtų išsilaipinęs Mėnulyje“, – mintimis dalijasi ekspertas.