Milanas – tai miestas, galintis pasiūlyti kur kas daugiau nei tik garsioji katedra, tikina septynerius metus čia gyvenanti ir gide dirbanti Lina Markauskienė. Ji papasakojo, ką verta pamatyti šiame mieste ir kaip jį „prisijaukinti“.
Šis pasakojimas – straipsnių ciklo „Kelionių kompasas“ dalis. Įvairiausiose pasaulio vietose gyvenantys lietuviai dalijasi rekomendacijomis, ką verta aplankyti jų krašte, ir pasakoja apie turistų dar neatrastas vietas.
Ką pamatyti Milane?
Populiariausias šio miesto objektas – garsioji katedra, viena didžiausių visoje Europoje. Ji pritraukia daugiausiai turistų, tačiau, L. Markauskienės teigimu, ne veltui – net didžiausias skeptikas, anot jos, nėra pasakęs, kad ji neverta tokio dėmesio.
„Tiek viduje, tiek pasikelti į terasą tikrai verta, nes atsiveria labai gražus vaizdas į patį miestą, o kai oras gražus, matosi kalnai“, – pasakoja gidė.
Pasak jos, dažnai sakoma, kad Milano šventoji trijulė – katedra, Sforcų pilis ir „La Scala“ teatras. Tačiau pilis – ne tokia atrasta turistų. Kaip pasakoja pašnekovė, neretai jos klientai nustemba, kad mieste galima atrasti ir pilį.
Aplankius katedrą, dar vienas žymus objektas – Viktoro Emanuelio II-ojo vardu pavadinta galerija. Ji buvo statoma tarp „La Scalos“ ir katedros su ta idėja, kad žmonės galėtų pavalgyti restoranuose, apsipirkti.
Kalbant apie muziejus – pats populiariausias, į kurį žmonės nori patekti, yra muziejus dominikonų vienuolyno buvusioje valgykloje, kuriame eksponuojama Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė“. Tiesa, į jį patekti ne taip paprasta, o bilietų gali tekti pamedžioti.
„Bilietus reikia užsisakyti daug anksčiau, stebėti internetinėje svetainėje, nes po pandemijos pakeista tvarka ir parduoda bilietus trims mėnesiams, kas ketvirtį. Žmonės labai greitai išperka, nes labai griežta tvarka įeiti, bilietai vardiniai, reikia turėti asmens dokumentą“, – aiškina gidė.
Pasak jos, taip siekiama išvengti bilietų perpardavinėjimo. Griežta ir patekimo į muziejų tvarka – įleidžiama tik 33 žmonės vienu metu, kas 15 minučių. Paveikslas yra labai jautrus aplinkai, drėgmei, griežtai tikinama, kad lankytojai neįsineštų vandens ar maisto.
Kitas įspūdingas muziejus, kurį rekomenduoja pašnekovė – Breros akademija ir galerija. Čia eksponuojami visos Italijos žymiausių meistrų, tapytojų darbai, tarp jų – ir Rafaelio.
Tiems, kurie labiau domisi miesto gyvenimu nei muziejais, taip pat yra, ką nuveikti. L. Markauskienė labai rekomenduoja nueiti iki Milano kanalų.
„Tai vieta, kurioje kadaise buvo neturtingų žmonių gyvenamieji namai. Šiai dienai jie yra labai populiarūs naktiniam gyvenimui, labai daug restoranų, barų, butikų, mažų privačių galerijų, parduotuvėlių. Spalvotas, margas kvartalas prie vandens“, – aiškina ji.
Vietiniai čia mėgsta pavakarieniauti ar po darbo užsukti aperityvui. Kartais čia galima rasti ir apericena – kai aperityvas patiekiamas kartu su vakariene. Už 15 eurų gauni kokteilį ar kitą gėrimą, o užkandžius galima rinktis švediško stalo principu.
Gidė taip pat rekomenduoja pamatyti naujus, modernius kvartalus bei viename jų įrengtą „vertikalų mišką“. Tai – du gyvenamieji pastatai, kurių balkonai, terasos suprojektuotos su medžiais –ne dekoratyviniais, o tikrais, miško medžiais.
„Sako, jei juos susodintų horizontaliai, tai būtų nemažas parkas. Keičiantis metų laikams, keičiasi ir tų pastatų išvaizda. Jie nėra toli, nuo katedros gal 40 minučių lengvai einant pėstute“, – sako L. Markauskienė.
Dar vienas traukos objektas – monumentaliosios kapinės. Tautietė jas vadina muziejumi po atviru dangumi. Tai – kapinės, įkurtos pasiturintiems milaniečiams. Kiekvienas antkapis čia – lyg meno kūrinys, kai kurioms šeimoms sukurtos net atskiros koplyčios. Įėjimas nemokamas, tik reikia žinoti, kad pirmadieniais kapinės būna uždarytos lankytojams.
Ne tik apsipirkimų miestas
L. Markauskienė pastebi, kad iki šių dienų Milaną lygi klišė, jog tai – tik miestas apsipirkimams, o daugiau čia esą nėra ko veikti. Vis dėlto ji džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių supranta, kad miestas vertas atrasti. Ir viskam pamatyti vienos dienos tikrai nepakaks.
„Tenka man kartais skaityti grupėse, kad žmonės sako, jog užtenka pusės dienos, nėra ką veikti tame Milane. O iš tikrųjų miestas labai daug visko turi – daug įvairiausių galerijų, muziejų“, – mitus neigia pašnekovė.
Jos nuomone, Milanui reikėtų bent trijų dienų, norint pabūti tik šiame mieste, arba kokių 5–6 dienų, norint aplankyti ir netoliese esantį Komo ežerą ar kitus šalia esančius miestus.
Skeptiškai nusiteikusiems keliautojams milaniečiai sako, jog tai miestas, kurį reikia prisijaukinti, aiškina L. Marskauskienė.
„Tai visai kitoks miestas nei Roma, Florencija ar Venecija. Čia negalima ieškoti tos praeities, nors jos čia yra tiek, kiek Romoje. Milanas IV amžiuje buvo įvardijamas kaip antroji Roma, vakarinė Romos imperijos sostinė. Čia stovėjo ir imperatoriaus rūmai, ir amfiteatras, buvo cirkas, teatras. Miestas turėjo viską, ką turėjo Roma. Bet jis buvo nuolatos užpuolamas ir sugriaunamas, kildavo iš naujo. Viduramžiais buvo vienas didžiausių Europos miestų pagal gyventojų skaičių“, – dėsto gidė.
Vis dėlto, pasak jos, milaneičiai sako – „mes neverkiame praeities, mes žiūrime į priekį“.
Kada keliauti ir ko paragauti?
Pašnekovė sako, kad geriausias laikas keliauti į Milaną – nuo kovo iki liepos ir nuo rugsėjo iki lapkričio. Tada ir nedaug lietaus, ir jau šilta. Liepą, rugpjūtį labai dideli karščiai, todėl mieste sunku ir net patys milaniečiai savaitgaliais stengiasi kur nors išvažiuoti. Tačiau tuo metu mažiau ir turistų.
Kalbant apie kainas, gidė sako, jog jos turistai jomis jau nesistebi ir sako, kad Vilniuje pavalgyti gali kainuoti ir brangiau.
„Yra pasirinkimų daug, ar aukštesnės, ar vidutinės klasės restoranai. Pirmo patiekalo kainos, kur įeina ryžiai, makaronai, priklausomai nuo to, kur valgai, gali būti nuo 12 iki 20 eurų. Norint tikros itališkos vakarienės, su užkandžiais, pirmu ir antru patiekalu, reikėtų žmogui skaičiuoti apie 40 eurų“, – sako L. Markauskienė.
Tradicinis Milano patiekalas, aiškina ji, yra rizotas „alla Milanese“. Tai – ryžiai su šafranu, geltonos spalvos, o jų receptas atkeliavo dar iš XVI amžiaus. Esą visi restoranai šiame mieste turi šį patiekalą. O norintiems delikateso gidė rekomenduoja paragauti ossobuco – veršienos kulninė su kaulu ir kaulų čiulpais, patiekiama su tais pačiais šafranu pagardintais ryžiais.
Susisiekimas Milane, pasak tautietės, yra pakankamai patogus ir keliaujant vien mieste visiškai pakanka viešojo transporto. Įsigijus vienkartinį 90 minučių bilietą, per tą laiką galima persėsti ir į metro, ir į autobusus ar tramvajus.
„Yra dienos, trijų dienų bilietai. Trijų dienų bilietas kainuoja 12 eurų ir tris dienas visu transportu gali judėti. Yra ir automobilių dalinimosi paslaugos, kaip Lietuvoje „City Bee“. Aišku, yra taksi, bet jų kainos aukštesnės“, – vardija gidė.
Ji aiškina, kad viešojo transporto bilietus galima įsigyti internetu, per programėlę „Milano ATM Official“. Taip pat juos įsigyti galima stotyse bei spaudos kioskeliuose.
Keliaujant į Milaną dar verta įsidėmėti tai, kad pirmadieniais muziejai uždaryti, tačiau pirmąjį mėnesio sekmadienį jie nemokami. Todėl nepatingėjus palaukti eilėje, galima į daugelį muziejų patekti nemokamai.
