Rusijai apšaudžius visą Ukrainos teritoriją, joje vėl stipriai pakenkta šalies energetikai. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ – Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova ir savanoris iš Lietuvos Aidas Bubinas. Dalia gyvena Kyjive, Aidas grįžta į namus iš Vakarų Ukrainos, Lvivo.
– Pavojaus sirenos Ukrainoje šįryt pradėjo kaukti dar neprašvitus. Kada išgirdote sprogimus Kyjive, Dalia?
D. Makarova: Žinokite, sirenos negirdėjau, bet pusę 9 pažadino pirmas sprogimas, jis buvo toks gan girdimas, – čia, kažkur mūsų rajone. Po pusvalandžio, apie 9 valandą, buvo gana tolokai, bet jis irgi buvo girdimas.
– Lvivas yra palyginti saugesnis miestas, nes yra šalies Vakaruose, bet šios dienos atakos irgi paliko miestą be elektros ir šildymo. Kaip tame mieste žmonės pakelia Rusijos atakas prieš civilinę infrastruktūrą, Aidai?
A. Bubinas: Lvivas yra vienas iš turbūt tokių ramiausių ir saugiausių miestų Ukrainoje. Na, Ivano Frankivskas galbūt dar, iki jo dar rečiau nuskrenda raketos. Bet per masines atakas, kai leidžiama daugybė raketų, vis tiktai keletas atskrenda ir iki šio miesto. Dažniausiai, be abejo, nukenčia infrastruktūra, energetika ir panašiai.
Šiandien taip pat ryte buvo oro pavojus, įvairiausiais būdais mes sužinojome, kad pakelti strateginiai bombonešiai, laivai ir tikėtina, kad atakuos gana rimtai. Sirenos, bijau pameluoti, bet turbūt apie 8 valandą, galbūt po 8 nuskambėjo. Turiu keletą programėlių, kurios taip pat informuoja apie oro pavojų, kai būni tam tikruose regionuose. Mes buvome informuoti ir turbūt apie 9 valandą ar po devintos nugriaudėjo penki sprogimai. Nesimatė.
Kiek vėliau vietiniai kolegos papasakojo, kad greičiausiai tiesiog priešraketinė ukrainiečių gynyba numušė tas penkias raketas, bet vis tik buvo suduoti keli smūgiai kitose vietose <...> ir visas Lvivas kuriam laikui neteko elektros. Prieš šį mūsų pokalbį klausiau, kokia šiuo metu situacija. Sakė, maždaug apie 50 proc. miesto dar kol kas neturi elektros.
– Šios dienos atakos nepražudė žmonių, nors sužeistų, deja, yra. Tarp jų – ir 14 metų mergaitė Kyjive. Dalia, noriu jūsų paklausti, ar žmonės nepripranta prie atakų, ar jie reaguoja į perspėjimus eiti į slėptuves?
D. Makarova: Na, žinokite, žmonės apsipranta. Mes jau pripratę, mes žinojome, šiandien pas mus nuo 6 valandos ryto visas oro pavojus truko 5 valandas. Žmonės apsipranta. Vakar buvo tokia su pertrauka sirena, bet irgi kažkur nuo 9 ryto iki 15 val. dienos. Taip kad tos sirenos būna kartais tokios apgaulingos.
Jau mes žinom, kad atskrenda, bet kaip ir prisitaikyti galima, prisiderinti, nes faktiškai yra toks rašistų sudarytas grafikas: jeigu po antpuolio praėjo 7 dienos arba 10 dienų, tai būtinai vyksta apšaudymas. Tai pirmadienį truputėlį, matyt, sujaukė planus Engelse tokie sprogimai, kaip mes juos vadinam. O šiandien lygiai 10 dienų po pastarojo apšaudymo. Taip kad toks grafikas. Tikėsimės, kad daugmaž praėjo mūsų tos kalėdinės šventės, daugmaž ramu. Nors buvo labai apšaudytas Chersonas, ten daug žuvusiųjų yra per Kalėdas, daug sužeistų.
Mūsų pirmininkas parašė, kad Chersone į bažnyčią papuolė dvi vadinamosios minosvaidinės raketos. Viena atsimušė į sieną, kita – bažnyčios kiemelyje. Kunigas ir žmonės ruošėsi Kalėdoms, buvo puošiama bažnyčia, bet tie sprogmenys nesprogo. Sako, čia kaip Dievo apvaizdas, kaip kalėdinis stebuklas, kad tie sprogimai neįvyko, nes galėjo būti aukų, kadangi žmonės dirbo bažnyčioje. Taip, žmonės prisitaiko, ne visi eina į slėptuves, deja. Bet yra, kaip yra.
– Aidas irgi visai neseniai buvo Chersone ir jo apylinkėse. Aidai, Lietuvoje gali kilti klausimas, kaip žmonės išmoksta ir prisitaiko gyventi ten ir kodėl jie nevažiuoja į saugesnes vietas? Koks susidarė įspūdis?
A. Bubinas: Dalis ne tai kad nevažiuoja, dalis netgi grįžta į Chersoną. Ir kai jų klausi, kaip jiems sekasi, tai sako: „Labai gerai, viskas mums gerai, svarbu – laisvi, namus atsistatysim.“ Kai kurie kaimai yra, galima sakyti, sulyginti su žeme. Buvome Aleksandrivkos kaime – nė vieno namo nėra sveiko. Nors iki karo, okupacijos, ten gyveno apie 2 tūkst. žmonių. Na, verčiasi.
Ir Chersone, kitaip negu Lvive, elektros nėra visai. Kas su generatoriais, kas kitomis priemonėmis šildosi ir naudojasi elektra, dalinasi, bet žmonės tikrai nusiteikę optimistiškai ir sako: „Svarbu, kad mes laisvi. O visa kita yra detalės.“
– Kaip tik Chersone, Antonivkos gyvenvietėje, gatvė yra pasiekiama iš rusų pozicijų. Ten taiko ir šaudo į automobilius, tarkime, dujininkų, kurie atvyksta taisyti pažeistų trasų. Kaip žmonės stengiasi prie to priprasti, Aidai?
A. Bubinas: Ne, kai į tave šaudo, turbūt priprasti nelabai įmanoma. Bet žmonės, kurie pragyveno 9 mėnesius pačiame okupuotame mieste, matė tikrai ir šilto, ir šalto. Kartais kai jie pasakoja, kai kuriais dalykais net negali patikėti, kad tai galėtų vykti, kad tai vyksta 21 amžiuje. Bet tau tuo metu parodo vaizdo įrašą, darytą jų telefonu, ne kažkur kažkokiuose socialiniuose tinkluose kažkieno, o tiesiog tų žmonių telefonais darytus įrašus, ir supranti, kad čia mes gyvename 21 amžiuje. Tie žmonės, ta orda gyvena turbūt dar ką tik po Mongolijos ordos žlugimo, ten koks nors 15 ar 16 amžius geriausiu atveju.
– Dalia, papasakokite, kaip atrodo jūsų diena Kyjive, mieste, kai jame nėra elektros energijos, kai nėra šviesos, kai nėra šildymo, kai nėra vandens.
D. Makarova: Žinokite, Kyjive gan įvairiai būna. Pavyzdžiui, mano rajonas su šildymu buvo beveik visą laiką nuo lapkričio 17 d., kai įjungė. Čia senesnis namas, jis, matyt, nėra surištas su elektra. Naujesni namai, kurie statyti <...>, tai būna ne tik be šildymo, bet ir be vandens, nes į kokį 16-ą, 18-ą aukštą vanduo neatiteka, nes siurbliai nedirba be elektros. Bet žmonės prisitaiko, turi tokių transformatorinių lempų, gali užsidegti, jau ne tik žvakes naudoji, vandens gali prisipilti į kibirus, pasistatyti... Nes tu žinai, kad gali būti tokios aplinkybės, tiesiog joms pasiruoši.
Na, o verslas irgi prisitaiko. Kavinės, kirpyklos, kažkokios įstaigos dirba su generatoriais. Kai nėra elektros, girdi generatorių ūžimą mieste, nes miestas būna beveik tamsus. Dabar dar tokios tamsios dienos, nuo 16 val. jau sutemos, pusę 5 – tamsu. Ir gatvės būna neapšviestos, žmonės su žibintuvėliais vaikšto.
Prisitaiko žmonės ir žinot, ką sako? Kiek girdėjau, ir draugai, ir pažįstami, turėdami vaikučių, sako: „Kai nėra šviesos, mes daugiau bendraujam su šeima.“ Prisimenami žaidimai, ir žodiniai, kur reikia žodžius spėlioti, ar dar kiti. Vienu žodžiu, žmonės pradeda daugiau bendrauti. Nes padeda prietaisus, kai nėra elektros ir internetas blogiau dirba, tiesiog lieka bendrauti, o tai irgi didelis pliusas.
– Ukrainos miestuose veikia specialios vietos, kur žmonės gali ateiti arba įsikrauti telefonus, arba tiesiog sušilti, turbūt ir pabendrauti, kaip sako ponia Dalia. Kai kur tai yra palapinėse, kaip Chersone, kai kur – pastatuose. Koks yra tokių vietų poreikis šią dieną, Aidai, ar teko pastebėti tokių?
A. Bubinas: Teko matyti žmonių, besibūriuojančių ir prekybos centruose, nes didesni prekybos centrai turi savo didžiulius generatorius, daugelis turi ir atskirą savo interneto palydovinį tiekimą. Žmonėms yra suteikiama galimybė įsikrauti savo mobiliuosius telefonus, padirbti kompiuteriais ir panašiai, nes ne kiekvienas namų ūkis gali turėti generatorių, o ir poreikis dabar yra didžiulis.
Mes ir dabar nuvežėme keturis generatorius, bet mūsų prioritetas vis tik yra atiduoti juos kariams. Šiuolaikiniame kare taip pat labai daug elektros naudojama tiek dronams įkrauti, tiek kompiuteriams, planšetėms, telefonams, radijo ryšio stotelėms ar panašiai.
Tai bent jau mūsų prioritetas – tiekti generatorius kariams, bet tikrai daug žmonių veža generatorius ir žmonėms, ligoninėms ir panašiai. Na, bet gyventojų yra per 10 kartų daugiau negu Lietuvoje ir į kiekvienus namus turbūt generatoriaus neatveši. Yra juokaujama, kad po karo Ukraina bus daugiausia generatorių turinti šalis pasaulyje.
Kad žmonės galėtų susisiekti su artimaisiais, vieni su kitais, prekybos centrai suteikia tokią galimybę įvairiose savivaldybėse, seniūnijose ir panašiai. Panašiai kaip pas mus viešosios bibliotekos – ten irgi yra tokių taškų, kur žmonės gali ateiti, paskambinti ir pasinaudoti elektra.
