Aktualijos

2021.02.06 12:19

Maskvoje protestus stebintis lietuvis – apie valdžios bauginimus, vienybės stygių ir panašumus su Baltarusija

Ugnė Jonaitytė, LRT.lt2021.02.06 12:19

Maskvoje gyvenantis ir kelias savaites šalį krečiančius protestus stebintis lietuvis portalui LRT.lt sako, kad užaugus laisvoje ir demokratinėje Lietuvoje jam sunku suprasti situaciją Rusijoje. Jis tikina visa širdimi palaikantis protestus, o kita kalbinta pašnekovė pati prisidėjo prie išėjusių į gatves žmonių. Nors matė, kaip mušami protestuotojai, sako baimės nejaučianti: „Daug blogiau visą gyvenimą bijoti.“

„Palaikau protestus visa širdimi“

Per pastarųjų dviejų savaičių protestus Rusijoje dėl Kremliaus kritiko Aleksejaus Navalno įkalinimo ir permainų valdžioje tūkstančiai žmonių buvo suimti ir patyrė smurtą. Prieš sutikdamas pasikalbėti apie situaciją šalyje, 10 metų Maskvoje gyvenantis lietuvis pasiteiravo, ar galėtų neatskleisti savo tikrojo vardo.

„Turiu leidimą gyventi šalyje, o jį prasitęsiant reikia pereiti FSB patikrinimą. Ką būtent jie tikrina, niekas nežino – galbūt peržiūri ir socialinius tinklus ar kitą informaciją, bet faktiškai gali atimti leidimą gyventi bet kada, net jei esi šalyje 10 ar 20 metų, ir išsiųsti per kelias dienas. Stengiuosi būti atsargus“, – paaiškina pašnekovas.

Pasak Artūro (vardas pekeistas, tapatybė redakcijai žinoma – LRT.lt), Rusijoje kiekvienas, kuris viešai išsako valdžiai prieštaraujančią nuomonę, tampa specialiųjų tarnybų tyrimų objektu. „Mes tai matome dėl padidėjusio dėmesio žmogaus teisių gynėjams ir kitiems aktyviems žmonėms“, – komentuoja pašnekovas.

Lietuvis sako, kad ilgus metus gyvenus laisvoje šalyje sunku suvokti, kad žmogų galima įkalinti vien dėl jo politinių pažiūrų ir kad valdžia gali „taip įžūliai keisti įstatymus, kad išsilaikytų“. Jis tikina palaikantis į gatves išėjusius žmones, tačiau pats protestuose nedalyvavo.

„Nemanau, kad kitos šalies piliečiui būtų morališkai teisinga ten būti, bet palaikau juos visa širdimi. Bendraudamas su draugais bandau jiems paaiškinti, kaip viskas turėtų vykti demokratinėje šalyje, kaip veikia ryšys tarp visuomenės ir valdžios“, – kalba Artūras.

Tiesa, jo aplinkoje nėra tokių, kurie eitų į gatves. Dauguma jų – šeimas turintys keturiasdešimtmečiai.

„Jie mano, kad visai tai su jais nesusiję – valdžia atskirai, jie atskirai. Du skirtingi pasauliai. Tuo labiau pastaruoju metu priimti įstatymai, ribojantys galimybes nevaržomai dalyvauti protestuose, manau, smarkiai sumažina žmonių norą gauti baudą ar atsidurti areštinėje“, – mintimis dalijasi pašnekovas.

Lietuvio teigimu, dabartinių neramumų akivaizdoje vienybės nėra. Nors nemažai žmonių eina į gatves ir palaiko protestus, gausu ir režimo rėmėjų.

„Tie, kas domisi situacija šalyje, gauna informaciją iš įvairių nepriklausomų šaltinių, palaiko protestuotojus. Kitus tenkina viskas: ir maži atlyginimai, ir pensijos, ir tai, kokius atsakymus ir paaiškinimus pasiūlo valdžia per televiziją.

<...> Vyresnio amžiaus žmonės, sakyčiau, mąsto dar SSRS kategorijomis. Įdomu tai, kad iki 30 metų amžiaus žmonių grupėje irgi nemažai palaikančiųjų Vladimirą Putiną, bet tokių palyginti – mažuma“, – sako Artūras.

Žiniasklaida, finansuojama iš valstybės biudžeto, be abejonės, įvykius apžvelgia tik iš vienos – valdžiai palankios – pusės, pažymi pašnekovas.

„Visi, kas prieš valdžią, – papirkti Vakarų, alkoholikai, narkomanai, išprotėję ir šiaip nepatikimi asmenys. Žodžiu, propaganda, ir tiek. Per radiją galima šiek tiek daugiau, čia Vyriausybė ir papeikiama kartais. Nepriklausomi laikraščiai taip pat vienas po kito uždaromi arba sulaukia spaudimo.

Viskas, kas lieka, – internetas. Jutubas, visa nepriklausoma žiniasklaida, pastaruoju metu vis daugiau naujienų gaunama ir per „Telegram“, – pasakoja lietuvis.

Savo akimis matė smurtą prieš protestuotojus

Kaune lituanistiką studijavusi, o dabar Maskvoje gyvenanti Marina Dikareva pati dalyvavo pastaruoju metu vykusiuose protestuose. Kaip pasakoja, nors Rusijoje gimė ir augo, vis dar nejaučia, kad čia jos šalis, ir negali būti tikra dėl ateities ir saugumo.

„Manau, dauguma Rusijos piliečių išgyvena panašius jausmus. Pastarieji įvykiai, susiję su A. Navalnu, mane ypač stipriai papiktino. Pajutau, kad negaliu neiti, tai sąžinės reikalas.

<...> Man dalyvavimas protestuose yra solidarumas tiek su politiniais kaliniais, tiek su visa mūsų šalimi, kuri atsidūrė nusikaltėlių rankose, taip pat pilietinės pozicijos išraiška“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Moteris sako, kad dalyvaudama protestuose ne kartą matė žiaurų elgesį su taikiai nusiteikusiais žmonėmis. Ir nors pažymi, kad taip elgiasi ne visi pareigūnai, smurtą prieš protestuotojus laiko gana įprastu.

„Neseniai protestai ne tik buvo pažymėti sumušimais, bet ir pirmą kartą prieš protestuotojus panaudotas apsvaiginimo ginklas – elektros šokas. Blogiausia, kaip matau, ne tai, kas vyksta viešuose mitinguose, o tai, kas vyksta tete-a-tete tarp specialiųjų sulaikymo centrų sienų, kur protestuotojai atsiduria. Jei policija arba OMON tave kankina už uždarų durų, paskui neįmanoma įrodyti šio fakto ir pasiekti teisingumo teisiniu būdu“, – teigia M. Dikareva.

„Nejaučiu baimės“

Pašnekovė teigia nebijanti dalyvauti protestuose. Anot jos, daug blogiau būtų visą gyvenimą bijoti: „Nejaučiu baimės. Priešingai, kritinėje situacijoje pradedi jaustis užtikrintai, racionaliai mąstyti. Baisiau būna po to, kai grįžti namo ir sužinai, kad kas nors iš pažįstamų buvo sulaikytas, arba kai nurimusi žiūri filmuotą medžiagą iš protestų.“

Moters nuomone, pagrindinis saugumo pajėgų ginklas yra ne guminė lazda ar elektros šokas, o nuolatinis bauginimas. „Todėl man labai patinka vienas pagrindinių protestų šūkių „Mes nebijome“, – pabrėžia M. Dikareva.

Nuo 2012-ųjų Rusijoje vis kylančiuose protestuose dalyvaujanti pašnekovė juos apibūdina kaip „į bangas panašų procesą“, tačiau sako pastebėjusi, jog per pastaruosius keletą metų daugiau žmonių ryžtasi išeiti į gatves ir mažiau bijo.

„Žmonės išeina dėl savęs ir artimųjų, dėl savo ateities, dėl sąžiningų ir konkurencingų rinkimų, laisvės visiems politiniams kaliniams, įskaitant ir A. Navalną. Konkrečios politinės nuostatos gali skirtis, tačiau šie dalykai yra bendri mums visiems.

Žinoma, nepasakyčiau, kad visi palaiko protestus. Tačiau dauguma rusų, kurie neigiamai vertina protestuotojus, nėra karšti V. Putino ir dabartinio režimo gerbėjai, jie tiesiog mano, kad tai nėra blogiausias įmanomas variantas“, – pasakoja M. Dikareva.

Įžvelgia panašumų su situacija Baltarusijoje: „Mes vieni kitus įkvepiame“

Paklausta apie įvykius Baltarusijoje ir kaip į juos žvelgia Rusijos žmonės, M. Dikareva pabrėžia, kad šalyje žavimasi kaimynų drąsa ir atkaklumu.

„Visada matėme daug paralelių dėl to, kas vyksta mūsų šalyse. Bet kai 2020 metais Baltarusijoje prasidėjo visi tie įvykiai, labai nustebome, nes to nesitikėjome iš savo kaimynų. Skirtingai nei Rusija ir Ukraina, per pastaruosius 30 metų Baltarusijoje nebuvo didelių protestų.

<…> Mes žavimės baltarusių drąsa, atkaklumu ir linkime jiems greitai pasiekti savo tikslą. Tikimės, kad mes savo taip pat pasieksime. Šia prasme, žinoma, mes vieni kitus įkvepiame“, – sako M. Dikareva.

Sąsajų tarp kaimyninėse šalyse vykstančių neramumų mato ir Maskvoje gyvenantis Artūras. Jis tikina, kad vos prasidėjus protestams Baltarusijoje pats pagalvojo apie panašaus scenarijaus galimybę Rusijoje.

„Jau per įvykius 2020-ųjų rugpjūtį Baltarusijoje supratau, kad Rusijoje gali įvykti kas nors panašaus, tik nemaniau, kad taip greit. Didžiausias panašumas yra tai, kaip veikia OMON, „Rosgvardija“ tramdydama taikius žmones, kurie ne tik nesiruošė nieko pulti, bet daug kas net nedalyvavo protestuose, tiesiog atsidūrė netinkamu metu netinkamoje vietoje – ėjo į parduotuvę, iš darbo ar panašiai.

Manau, bent kol kas tuo panašumas ir baigiasi. Nepatenkintų Aliaksandu Lukašenka yra žymiai daugiau, ir į gatves Baltarusijoje išėjo dar daugiau žmonių. Gal netinkamas metų laikas, gal ne visi iš opozicijos norėjo eiti už A. Navalną, gal paprasta baimė. Valdžia stengiasi įbauginti kuo stipriau“, – mintimis dalijasi lietuvis.

Artūras svarsto, kad įstatymai toliau bus griežtinami, spaudimas ir kontrolė stiprės: „Ar tai padės valdžiai išsilaikyti, ar suveiks atvirkščiai ir priartins režimo pabaigą, pamatysime. Juk niekas prieš daugiau nei pusmetį negalėjo pamanyti, kad Baltarusijoje įvyks tai, kas įvyko.“

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt