Nauja Vyriausybė darbą pradės ne nuo nulio. Lietuvos energetika šiandien yra visai kitoje vietoje nei buvo prieš dešimtmetį. Sinchronizacija su kontinentinės Europos elektros sistema, sparčiai augusi vietinė elektros gamyba, rekordinės investicijos į atsinaujinančią energetiką ir stiprinamas energetinis atsparumas rodo, kad Lietuva pasirinko teisingą kryptį.
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva laimėjo kovą dėl (sąlyginės) energetinės nepriklausomybės. Artimiausią dešimtmetį laimės ta valstybė, kuri vietinę elektros gamybą sugebės paversti savo ekonomikos konkurenciniu pranašumu. Būtent čia ir slypi pagrindinis naujosios Vyriausybės iššūkis.
Didelė klaida būtų manyti, kad sunkiausias etapas jau praeityje. Iki šiol svarbiausias valstybės uždavinys buvo sukurti sąlygas vietinei elektros gamybai augti. Šiandien prieš akis – kitas etapas. Turime užtikrinti, kad šios investicijos nesustotų ir sukurtų kuo didesnę naudą Lietuvos ekonomikai.
Formaliai šios Vyriausybės kadencija truks kiek daugiau nei dvejus metus. Tačiau realus langas sudėtingiems sprendimams yra gerokai trumpesnis. Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai ir artėjantis rinkimų ciklas neišvengiamai sumažins politinį dėmesį ilgalaikėms reformoms bei konkretiems darbams.
Iš esmės Vyriausybė turi maždaug vienerius darbingus metus priimti sprendimus, kurie nulems Lietuvos energetikos raidą visam ateinančiam dešimtmečiui.
Deja, bet energetikoje politinis laikas ir investicinis laikas nesutampa. Nuo sprendimo iki veikiančio vėjo parko ar naujos gamyklos dažnai praeina penkeri ar daugiau metų. Todėl sprendimų atidėjimas šiandien labai lengvai gali kainuoti visą investicijų ciklą rytoj. Didžiausios klaidos energetikoje dažniausiai padaromos ne priimant neteisingus sprendimus, o per ilgai delsus priimti teisingus.
Šiandienos didžiausi iššūkiai yra labai konkretūs.
Pirmiausia, vietinės elektros gamybos sėkmė sukūrė naują uždavinį. Tam tikrais laikotarpiais gamyba jau auga greičiau nei vartojimas. Dėl to daugėja perteklinės generacijos laikotarpių, mažėja elektros kaina ir prastėja naujų projektų ekonomika.
Todėl kartu su nauja vietine generacija turime sparčiau auginti elektros paklausą – pritraukti elektros energijai imlią pramonę, duomenų centrus, spartinti transporto ir šilumos sektoriaus elektrifikaciją, reikšmingai plėtoti energijos kaupimą bei skatinti lankstų vartojimą. Vietinė elektra turi tapti Lietuvos konkurenciniu pranašumu, o ne vien eksporto preke.
Antra, būtina išlaikyti šiandien vystomų projektų gyvybingumą. Jeigu šiandien prarasime brandžius projektus, po dvejų ar trejų metų, net pagerėjus rinkos sąlygoms, Lietuva gali nebeturėti ką greitai statyti. Naujo projekto vystymas užtrunka penkerius ar daugiau metų. Todėl būtina kuo greičiau priimti Energetikos ministerijos parengtus teisės aktų projektus ir išlaikyti investicinį pagreitį.
Trečia, reguliacinis stabilumas turi tapti vienu svarbiausių valstybės prioritetų. Ryškiausias pavyzdys – paukščių apsaugos reguliavimas. Per pastaruosius metus Lietuvoje nebuvo patvirtinta nė viena poveikio aplinkai vertinimo atranka naujiems vėjo energetikos projektams.
Tai rodo, kad teisinis neapibrėžtumas gali sustabdyti visą investicijų grandinę. Būtina kuo greičiau užbaigti paukščių apsaugos aprašo korekcijas ir atkurti teisinį aiškumą bei logiką. Sektorius yra pasiruošęs reikšmingai prisidėti prie gyvosios gamtos apsaugos, užtikrinant ir kitų esminių valstybės tikslų pasiekimą.
Ketvirta, energetinė transformacija turi eiti koja kojon su infrastruktūros apsauga. Rinka palaiko šią kryptį ir tikisi skubių Vyriausybės sprendimų stiprinant elektros tinklų, pastočių, jungčių ir kitos kritinės energetikos infrastruktūros fizinį bei kibernetinį atsparumą.
Grėsmės nėra teorinės, jos yra akivaizdžios ir tikros – privalome išmokti Ukrainos pamokas ir be ilgų biurokratinių išvedžiojimų imtis veiksmų. Energetinė nepriklausomybė nebus visavertė, jeigu nesugebėsime apsaugoti to, ką jau sukūrėme.
Penkta, būtina užtikrinti prognozuojamą elektros sistemos veikimą. Investuotojai ir finansų institucijos turi aiškiai žinoti, kokiomis sąlygomis gali būti ribojama elektros gamyba ir kokia tvarka būtų kompensuojami dėl viešojo intereso taikomų ribojimų patiriami nuostoliai. Tik taip galime konkuruoti su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis vis aštrėjančioje kovoje dėl investicijų į atsinaujinančią energetiką.
Visos šios problemos yra išsprendžiamos. Tam nereikia iš naujo kurti Lietuvos energetikos strategijos. Reikia užbaigti tai, kas jau pradėta, pašalinti akivaizdžias kliūtis ir išlaikyti investuotojų pasitikėjimą valstybe.
Lietuva jau įrodė, kad gali priimti drąsius strateginius sprendimus energetikoje. Dabar svarbiausia – neprarasti jų sukurto pagreičio.
Per pastarąjį dešimtmetį laimėjome kovą dėl energetinės nepriklausomybės. Artimiausią dešimtmetį turime laimėti kovą dėl konkurencingos ekonomikos, paremtos vietine elektros gamyba. Energetikoje prarasti vieni metai labai dažnai virsta prarastu dešimtmečiu.
